Puikus vakaras

Turėjau puikų sekmadienio vakarą. Tokį, kurį gali sukurti tik laimingai į vieną krūvą susidėjusios smulkmenos. Šio konkretaus vakaro “kaltininkas” – Vilniaus nacionalinis dramos teatras, mudu su Edita pakvietęs į “Pasaulio gerintojo” premjerą. Ačiū jiems už tai!

Gaila, bet tokie vakarai beveik niekuomet nepavyksta, jei bandai juos planuoti iš anksto – reikia pasiduoti impulsui, akimirkos norui.

Kai popietę pajudėjom iš namų, žinojom tik du dalykus – kad 18 val. Vilniuje mūsų laukia spektaklis, o  pakeliui dar norim užsukti į “Kibin-drive” ir paragauti išgirtų kibinų. O visa kita – sugalvosim vietoj.Taigi mūsų “gero vakaro” naujausias receptas prasideda nuo neilgos kelionės automobiliu. “Neilgos”, žinoma, yra sąlyginis terminas , bet valanda praleista automobilyje neprailgsta, ypač jei keliauji ne vienas. Neskaičiuojant trumpo “pit-stop” “Kibin-drive”, į Vilnių atvykom be nuotykių ir daugiau nei valandą anksčiau nei reikėjo.

Savo plieninį vežimą palikom Katedros aikštės pakrašty ir patraukėm į Gedimino prospektą. Žmonių – nedaug, bet gatvė neatrodo tuščia. Prie vienos kavinės lauko staliuko susimetusi linksma kompanija – kažkas brazdina gitara, o viena iš merginų šoka įmantrų šokį.

Šaltesnis vėjo gūsis nuginė į Coffee Inn’ą. Neesu didelis kavos mėgėjas, bet jei Vilniuje įsigeidžiu kavos, šis vardas mano sąraše visad pirmoje vietoje, nes jų karamelinis makijato – kol kas skaniausa mano ragauta kava.

Apsiginklavus garuojančiu vienkartiniu puodeliu vėjo nebesijaučia. Įkišom nosį į gretimą prekybos centrą, kuris garsiai skelbiasi švenčiąs gimtadienį. Tiesa, į pačias parduotuves netraukia – tiesiog apeinam ratą, paskaičiuojam “krizės ženklus” – tuščias vitrinas ir užrašus “greitai čia bus Rimi” ir traukiam toliau.

Suurzgęs skrandis draugiškai primena apie mašinoje likusius kibinus, bet juos nugali greta stovintis nežinia kada lankytas “McDonalds”. “Vienas sūrainis – ne nuodėmė” drąsiai galėtų būti jų firminis šūkis… :) Kramsnojant, stebint praeivius ir spėliojant, kokia kalba šnekučiuojasi prie gretimo staliuko įsikūrę vyriškiai priartėja ir metas traukti į teatrą.

Raudonas kilimas prie įėjimo kelia savotiškus jausmus, ypač kai jį mindai vilkėdamas toli gražu ne smokingą. Stoviniuodami foje susiradom linksmą užsiėmimą – stebėti, kas iš “grietinėlės” teikėsi pagerbti spektaklio premjerą savo apsilankymu. Suskaičiavom visų galų ministrą Oleką, wannabe prezidentą Algirdą Butkevičių, daininką Jeronimą Milių, aktorę Moniką Bičiūnaitę.

Apie spektaklį plačiau parašyti pažadėjau Miesto IQ, todėl čia tik parašysiu, kad spektaklis buvo geras, o Valentinas Masalskis ir Eglė Gabrėnaitė vaidino tikrai puikiai. Vienintelis dalykas kurio tikrai pritrūko, tai stipresnės pabaigos. Kai nusileido uždanga, supratau, kad tai jau pabaiga, bet vis neapleido jausmas, kad ji turėtų pakilti dar vienai scenai. Tikriausiai panašiai jautėsi nemaža dalis žiūrovų, nes ovacijos liovėsi gan nepelnytai greitai. Turim šiek tiek priekaištų ir parinktai muzikai, bet čia – jau detalės.

Prieš pasukdami namop dar kartelį aplankėm Coffee Inn’ą – pačiu laiku, nes už mūsų išsirikiavo eilutė. Važiuojant į Kauną išblėso paskutiniai dienos atšvaitai, o mūsų vakaras užsibaigė nekasdieniška, bet labia miela diskusija. Dar įveikiau skyrelį iš mėgiamos knygos ir užmigau įsitikinęs, kad sekmadienio vakarus reikėtų leisti būtent taip.