Kaip IdeaG Ubuntu bandė arba pirmieji įspūdžiai iš Linux pasaulio

0Arūnas Liuiza • 1st Jun 2007 • Archyvas, Kompiuteriai ir Internetas, Archyvas, pixel.lt, Archyvas, Straipsniai

Straipsnis pirmą kartą publikuotas pixel.lt 2006 metų liepos 14 dieną.

Taigi atėjo ilgai lauktos atostogos ir atsirado laiko visokiems ekspermentams apie kuriuos galvojau jau senai, bet taip ir neprisiruošdavau atlikiti. Nesenai rašiau apie pažintį su Ajax, o šiandien pakalbėsiu apie pirmosios savaitės įspudžius naudojantis Ubuntu. Jau senokai buvau paštu atsisiuntęs Ubuntu 5.10 Breezy Badger CD, taigi beliko imtis darbo.
Pirmiausiai prasivaliau dalį uždgrūsto savo seno gero 700mhz Duron kompiuterio disko (Linux paskyriau apytikriai 3.5 Gb). Tuomet atsispausdinau erneto “Kaip instaliuoti Ubuntu 5.10″, tris kart nusispjoviau per kairį petį ir ėmiausi darbo. Pradžioje nugasdino prognozė, kad diegimui prireiks 6-10 val, jei kompiuterio procesoriaus dažnis yra 1.2Ghz (maniškis beveik puse gigaherco silpnesnis), bet autorius matyt teisingai spėjo, kad naujokui procedūrą teks kelis kart pakartoti Iš trečio bandymo įdiegiau sistemą per maždaug 1.5 valandos.

Gerą įspūdį paliko diegimo vedlys – paprastas, suprantamas, be nereikalingos kosmetikos ir panašių dalykėlių. Sistema, galima sakyti, “fool-proof” – klaidoms vietos beveik nėra. Na nebent disko skirsnių tvarkymo dalyje galima pridirbti nesamonių, jei tikrai prastai susigaudai kompiuteriuose. Tiesa, “karo lauko bandymuose” man viskas net du kartus pakibo, kai vedlys pareiškė, kad negali nuskaityti disko, mat šis sugadintas. Kadangi abu kartus naudojau skirtingus naujus orginalius diegimo diskus, nusprendžiau, kad problema – mano sename Teac 40x skaitytuve, tarnaujančiame jau kokius 6 metus. Šiek tiek nustebau, nes per tuos metus nė karto nebuvo kilę su juo problemu – buvau netgi ėmęs jį vadinti “neužmušamu” . Trečią kartą pasinaudojau Nec CD-RW įrenginiu ir šį kartą viskas praėjo be problemų. Veikiau pagal instrukciją, tik disko dalijimo dalyje teko elgtis kitaip, nes “vedantis dalijimas” kažkodėl nenorėjo veikti.

Po maždaug 4.5 valandos darbo ekrane įsižiebė Ubuntu “welcome” langas. Įvedžiau prisijungimo vardą ir slaptažodį ir pagaliau patekau į savo pirmąją linux instaliaciją. Buvau prisiskaitęs apie sunkumus su aparatūrine įranga, todėl nusiteikiau kad dar teks ilgokai padirbėti iki viskas veiks prideramai. Ir buvau gerokai nustebintas, kai viskas ėjo kaip per sviestą – vaizdo, garso posistemiai, tinklo plokštė, vaizduoklis buvo atpažinti automatiškai, kaip ir per USB prijungtas skaitmeninis fotoaparatas Olympus. Tik daugiafunkcinis spausdintuvas – skeneris Samsung SCX-4100 kėlė problemų. Nieko nuostabaus – ir Windows aplinkoje teko dėl jo sugaišti visą pusdienį. Ubuntu irgi nelabai norėjo jį pripažinti, bet tikriausiai todėl, kad pradžioje nuėjau neteisingu keliu – ėmiausi ieškoti patarimų internete, užuot pabandes iš gamintojų tinklapio parsisiųsti valdiklį. Tiesa, kai galiausiai parsisiunčiau jį, teko ilgokai pavargti kol supratau, kaip Linux aplinkoje vyksta valdiklių diegimas.

Susitvarkęs su aparatūra ėmiau žvalgytis toliau. Turiu pasakyti, kad pasijaučiau tikras nežiniukas, nors prie kompiuterio sėdžiu jau kokius 12 metų. Programų, atnaujinimų diegimas, sistemos nuostatų derinimas – viską teko daryti bandymų ir klaidų keliu (keletas bandymų pasibaigė tuo, kad teko iš naujo įdiegti visą sistemą ). Ir dabar, po savaitės, vis dar jaučiuosi kaip visiškas naujokas, baisoka judinti naujus dalykus. Bet pati aplinka paliko gerą įspūdį. Nemėgstu didelių, apkrautų aplinkų, tokių kaip Windows XP ar ypač būsimoji Vista, todėl gražus ir lengvas Ubuntu vaizdas ir greitas darbas man tikrai daro gerą įspūdį. Manau kad kompiuteryje taip pat likusi Windows XP netruks apsitraukti dulkėmis