Re: Tapatybės beieškant @nepo.lt
Šis straipsnelis – atsakymas į Nepo publikaciją “Tapatybės beieškant“.
Truputėli nesąžininga lyginti tūkstantmečių senumo civilizaciją, tautą, kuri šiuo metu sudaro praktiškai šeštadalį penktadalį pasaulio populiacijos ir kuklią mūsų, lietuvių, tautą, kuri galutinai susiformavo jau po Kristaus gimimo, o į pirmąją valstybę susivienjio vos prieš 8 šimtmečius. Truputį ne tos svorio kategorijos. Esu giliai įsitikinęs, kad padalijus Kiniją į 3 mln. gyventojų regionus, didžioji jų dauguma galėtų suskaičiuoti žymiai mažiau pasiekimų nei mes. Jeigu taip jau norisi Kiniją su kažkuo palyginti, Europos kultūra galėtų būti daugiau mažiau lygiavertis varžovas, nors irgi gerokai jaunesnis.
Europa problema yra ta, kad savo laiku, būdama neginčijamai stipriausia jėga pasaulyje, ji paskleidė savo kultūrą praktiškai visame pasaulyje, taigi tokiomis tradicijomis iš esmės pasaulio nenustebinsi. Tačiau ten, kur Europinė kultūra vis dar turi mažai įtakos – atokios, atskirtos vietovės, mūsų tradicijos tikrai stebina ir domina. Kinijos tradicijos, tuo tarpu, niekada nebuvo labai paplitusios už Azijos žemyno ribų – jų kultūra iš esmės yra labai uždara, tą puikiai įrodo taip vadinamieji ‘chinatown’ai’ vakarų kultūros miestuose. Ir todėl jie vis dar sugeba mus stebinti, kai ištraukia savo tradicijas iš už kultūrinės Didžiosios sienos, žinoma, kalbant perkeltine prasme. Juk pats pripažinai, kad apie Kinijos kultūrą nedaug težinai – užtai ji ir stebina.
Kita vertus mes irgi turime tradicijų, kuriomis galime stebinti užsieniečius, kad ir tuos pačius kiniečius – ne veltui vis daugiau jų traukia į Lietuvą kaip turistai. Keista, kad paklausei apie tautinį kostiumą – taip, žinau kaip jis atrodo, žinau kiek maždaug kainuotų jį pasisiūti ir kur geriausiai juos siuva. Moku jį nešioti ir netgi visai neblogai su juo atrodau :) O pats ar esi bent kartą jį apsirengęs ir sušokęs klumpakojį? Ir šis kostiumas tikrai iššaukia praeivių reakciją kitose Europos šalyse. Mūsų Velykų ar Kūčių tradicijos, kupinos pagoniškų papročių fragmentų, taip pat stebina visą likusią Europą – žinau, nes pats pristatinėjau šias tradicijas tarptautinėje konferencijoje Briuselyje.
Ar labai nustebinčiau pasakęs, kad žodis ‘cepelinas‘ yra kilęs iš vokiškiečių išradėjo pavardės ir kad patiekalas šį pavadinimą gavo dėl savo formos panašumo į dirižablį? Bet nuo to jis juk nepasidaro mažiau tradicinis. Jeigu jau antra ar trečia karta šeimininkių šį patiekalą ruošia svečiams pavaišinti, galima drąsiai sakyti kad tai tradicija. Gyvenam masinės kultūros laikais, maitinimo įstaigos vaikosi madų, dėl to ir pridygsta picerijų, kinų maisto restoranų ir pan. O jei nori paragauti tradicinės lietuviškos grybienės iš juodos duonos kubiliuko, gali aplankyti “Čili Kaimą”, “Forto dvarą”, “Katpėdėlę” arba “Bernelių užeigą”. Aišku močiutė kaime sugebės paruošti geriau, bet vistiek spaudžių šiom įmonėm dešinę už tai, kad dirba ta linkme. Kaune, Laisvės alėjoj, netoli Centrinio pašto yra puiki arbatinė. Maža, jauki, su draugiškomis “šeimininkėmis” – taip aš įsivaizduoju ir “smetoninę” arbatinę. O Grūto parke visai nesenai suvalgiau tikrai “tarybinį” kotletą iš metalinės valgyklos lėkštės, su sena aliuminio šakute – ir atsigėriau vandens su sirupu iš lygiai tokio pat tarybinio automato. Taip kad tradicinis maistas niekur neprapuolė, reikia tik žiūrėti truputį toliau savo nosies. O tradicijos nebūtinai turi būti tūkstantmečių senumo – tikrai ne amžius apsprendžia jų kokybę. Tradicijas mes kuriame kasdien – kažkada juk turi būti pradžia.
Su kelių šalių istorijos mokymo programomis esi susipažinęs? Esu visiškai tikras kad apie LDK mokosi tiek Lenkijos, tiek Baltarusijos, tiek Latvijos moksleiviai. Žinoma, ne taip plačiai kaip mes, bet tikrai mokosi. Iš šio sąrašo sprendžiu, kad LDK istorija nagrinėjama ir Oksforde, ir Kembridže. Encyclopædia Britannica, Encarta ir Wikipedia taip pat mūsų tikrai nepamiršo.
Nematau nieko keisto, kad Baltarusijos herbas yra labai panašus į LDK herbą. Jei mokykloje besigilinant į istoriją bent netyčia teko užmesti akį į LDK žemėlapį jos klestėjimo metais, greičiausiai pastebėjai, kad iš esmės visa Baltarusijos teritorija buvo LDK sudedamoji dalis. Taigi LDK herbas buvo ir jų herbas. Ir visiškai nenuostabu, kad sukūrę savo valstybę jie pasirinko savo senąjį herbą kaip savo naujos valstybės simbolį. LDK nebuvo vien lietuvių valstybė – lietuvių tuomet buvo dar mažiau nei yra dabar, ir Žalgirio mūšyje baltarusiai kovėsi petys į petį su lietuviais. Už savo valstybę. Lietuviai niekuomet nebuvo tiesiog užkariautojai – didžioji dalis slavų žemių prie LDK buvo prijungta ne karais, o sąjungomis, santuokomis su tų žemių valdovais. Lietuvių buvo per mažai, kad jie galėtų suformuoti imperiją, paremtą jėga. Bet jie sugebėjo suvienyti ir apjungti skirtingas tautas bendrai kovai dėl bendrų interesų. LDK buvo ne imperija, tai buvo sąjunga. Slavų žemėse lietuviai nesiekė įtvirtinti savo kultūros, kalbos ar religijos, buvo siekiama bendradarbiavimo. Ir būtent todėl jie sugebėjo taip ilgai išlaikyti tokią didelę valstybę, nesiremdami vien jėga.
1918 metais niekas nešnekėjo apie LDK atkūrimą. Lietuvių tauta tiesiog paskelbė, kad nori tvarkytis savarankiškai, ir įkūrė savo nacionalinę valstybę. Tai buvo visiškai naujas darinys, neturintis jokių realių sąsajų su LDK, išskyrus tai, kad abi šias valstybes sukūrė ta pati tauta. LDK yra lietuvių tautos istorijos dalis, bet ne Lietuvos valstybės. Tarpukario ir dabartinė Lietuva yra gerokai labiau susijusios 1990 m kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta po 50 metų trukusios okupacijos, atnaujinant konstitucijos, ir visos įstatyminės bazės galiojimą. Žinoma, 50 nepraėjo be pėdsakų ir visi šie dokumentai buvo morališkai pasenę, todėl buvo labai skubiai atnaujinti. Tačiau atkurdama nepriklausomybę Lietuva išsaugojo valstybės tęstinumą, diplomatinių santykių istoriją, atgavo Šveicarijoje laikytas valstybines aukso atsargas ir pan.
Aš už tamstą berods esu kiek jaunesnis, bet sunkumų susitapatinant su savo šalies ir tautos istorija neturiu, nes tais dalykais domėjausi. Yra toks geras pasakymas, kurį nuolat kartodavo mano istorijos mokytojas – “Žmogus nežinantis savo istorijos – žmogus, neturintis savo ateities”. Ir aš tuo tikiu, o tamstos straipsnis tik patvirtina šią nuomonę. Labai paprasta lengva ranka nubraukti beveik tūkstantį metų istorijos. Bet tuomet reikia savęs paklausti, kas tu toks esi. Lietuvis? Kas yra lietuvis, kas yra lietuvių tauta, jei ji atsiranda tik 1990-taisiais? Ko ji tuomet siekia ir kur ji eina? Ir kam iš viso reikėjo 1991 metais gultis po tankais, kodėl reikėjo atsiskirti nuo Sovietų sąjungos, kurios užantyje buvo taip ramu? Kaip atsakyti į tokį klausimą, atsiribojus nuo ankstesnių įvykių?
Aplodismentai, tikrai šauni nuomonė, bet norėtusi užduoti porą kompromituojančių klausimų :) Bet apie viską iš pradžių :)
Taip, tu teisus, kijina ilgą laiką buvo uždara vastybė, tuo tarpu, kai europiečiai bandė užkariauti pasaulį, todėl net nekeista, kad jų virtuvė išplito po visą pasaulį. Jeigu neklystu picos ir makaronai atėjo iš italų, bet ką tie valgiai gaminami Lietuvoje turi bendro su italais? Manyčiau – nieko.
Aplodismentai, kad žinai ir moki. Nenoriu gilintis į darželio laikus, todėl pasakysiu, jog nešokau, nemoku. Pasaulis, turi kalėdas – labai komerciškai sėkmingą šventę. Mes turim Kūčias, bent jau man asmeniškai daug artimesnę šventę už kalėdas, tačiau Velykoms niekada neteikiau daug reikšmės, matyt, reikės susimąstyti. Mielai paskaityčiau daugiau apie lietuviškus papročius, jeigu rastum laiko jais pasidalinti :)
Taip, tikrai nieko keisto, dėl Baltarusijos herbo, bet butent tai aš ir norėjau pasakyti. Gal neverta, didžiuotis ta LDK praeitimi? Juk ji ne tokia jau lietuviška buvo? Na gerai, sostinė buvo Vilnius (o gal vis dėl to Gardinas? :D), bet tai tik vienas miestas, dėl to šalis nepasidaro labiau sava. ES sostinė Briuselije, bet tai vis tiek visų europos valstybių sąjunga, o ne vienos išskirtinai… LDK lietuviai buvo tik viena nedidelė gentis, kuriai išpradžių pasisekė labiau nei kitoms, tik tiek….
Va čia su tais atkūrimais man iškyla, toks nedidelis teritorinis klausimas, juk sienos nesutampa? :) Na taip vėl gi ta pati tauta ir politiškai labai gudrus ėjimas, bet…
Leisk, nesutikti su tavo mokytoja, nors ta frazė, rodos, yra pasakyta kažkokio garsaus žmogau, tačiau vis tik manyčiau reikia akcentuoti ne istorija, o Tradicijas. Išnykus tradicijoms, nebeliks tautos, išnykus sienoms nebeliks valstybės, bet valstybę galima atkurti.
Reikia pripažinti, jog mano lietuvių tradicijų žinose yra spragų, todėl ir ieškau savo tapatybės.
Mielas Arūnai, spaudžiu dešinę ranką. Taiklu ir tikslu, negaliu nesutikti. Nepo turėtų pagarbiai nulenkti galvą.
P.S. Tautinį kostiumą ir aš žinau kur įsigyti. Ir žinau, kokie raštai mano krašto – Suvalkijos.
NePo, jei jau klausi, teks man atsakyti ;)
Kalbant apie virtuvę, neesu didelis specialistas :) Bet teko pabuvoti Italijoje ir paragauti tiek makaronų, tiek picos. Tiesa pasakius mane ten tik tuo ir maitino ;) Lietuviški makaronai iš esmės nuo itališkų nelabai kuo ir skiriasi – nedaug čia ir galima sugalvoti – miltai, vanduo ir tiek. Kas tikrai skiriasi – patiekalų iš makaronų receptūra. Italai šioj vietoj gerokai išradingesni, bet jie, šiaip ar taip turėjo tam daugiau laiko ;) Tas pats ir su picom. Pagrindas yra tas pats, o skiriasi tai, kas priklauso nuo konkretaus virėjo/kepėjo fantazijos. Lietuviai ir italai turi skirtingą skonį ir temperamentą, todėl natūralu kad ir virėjai turi skirtingų idėjų.
Gardinas niekuomet nebuvo LDK sostinė. Taip, tai buvo svarbus politinis ir administracinis centras, bet ne sostinė. Sostinė visuomet buvo lietuvių žemėse – Kernavėje, Trakuose ir galiausiai Vilniuje. Tai rodo, kad lietuviai tikrai nebuvo tiesiog viena LDK gentis. Lietuviai sukūrė tą sąjungą, ją palaikė ir jai vadovavo iki pat susijungimo su Lenkija. Jei nebūtų lietuvių, tokios valstybės iš viso nebūtų. Ir tikrai negali sakyti kad lietuviams pasisekė. Atsidurti tarp dviejų agresyvių vokiečių gaujų, nekenčiančių visko, kuo tu tiki ir turinčių vienintelį tikslą – sunaikinti tavo tikėjimą ir užkariauti tavo kraštą – taip, tai tikrai didelė laimė… :) Lietuviai kovojo praktiškai su visa Europa, ir tam teko parodyti nemažai kūrybiškumo.
Dėl sienų – oficialiai 1990 metais buvo atkurtos prieškariu egzistavusios sienos, ir tik vėliau, po ilgų tarptautinių derybų jos buvo perstumdytos ir sudėstytos taip, kad atitiktų per 50 pasikeitusią realybę. Jei teisingai pamenu paskutinės sutartys su Latvija buvo pasirašytos vos prieš keletą metų.
Aš pasilieku prie istorijos – tai gerokai platesnė sąvoka. Tradicijos yra tik dalis istorijos. Lietuvių nepriklausomybės siekį tikrai nelabai galima pavadinti ‘tradicija’. Tai istorija, prasidedanti valstybės suvienijimu Mindaugo laikais, kovomis su vokiečių ordinais, apimanti Abiejų tautų Respublikos metus, lietuviai bajorai siekė panaikinti sąjungą su Lenkija, sukilimus carinės Rusijos valdymo metais, galiausiai Tarpukario Lietuvos nepriklausomybės kovas ir partizaninį judėjimą po II pasaulinio karo ir, žinoma, Sąjūdį. Čia istorija, ne tradicijos. Ir svarbu tai prisiminti, galvojant kur judėti toliau.
Bravo.
Tik mano istorijos mokytoją tą posakį kitaip vartodavo: Žmogus nežinantis istorijos – vaikas.
Na liuks straipsniukas liuks. spaudziu deshine.