Maršrutas nr. 2. Dzūkijos vandenys

Vieną gegužės pavakarę su mergina nusprendėm aplankyti Panemunės piliakalnius – Vilkiją, Seredžių ir Raudonę. Kaip tarėm – taip padarėm – sėdom į mašiną ir patraukėm į tą kraštą. Buvo tikrai smagu, ir beveik nieko nekainavo. Na taip, kurą ir kokias 10 ledų porcijų reiktų pripažint kaip kelionės kaštus… Tos kelionės metu sugalvojom, kad iš tiesų Lietuvoje yra labai daug ką pamatyti, todėl šią vasarą nusprendėm patraukti ir į kitus gražius kraštus. Vienas iš tokių, žinoma, yra Dzūkija – Nemuno kilpos, Žuvintas, Meteliai, Veisiejai. Šios vietos ir tapo mūsų antrojo maršruto tikslu.

Taigi, gražų ir saulėtą sekmadienio rytą, apie pusę dešimtos, mūsų ekipažas išjudėjo iš Garliavos (kas nežino, tai toks “nedidelis kaimas” (apie 16 tūkst. gyventojų :D ) pačioj Kauno pašonėj). Laikėmės Alytaus krypties ir niekur nestojom iki Punios. Vėliau labai pasigailėjom, kad pravažiavom degalinę tuoj už Jiezno, nes kitą suradom tik Leipalingyje. Čia metas pirmam pastebėjimui apie tuos kraštus. Taigi, taisyklė nr. 1 keliaujant po Dzūkiją: viešieji tualetai – nykstanti rūšis, todėl jei jau tokį užmatei, patartina juo pasinaudoti, nes kito gali ir nebepamatyti. Žinoma, yra ir alternatyva – patrešti ir taip gausiai augančius miškus, bet ne visiem tokie būdai priimtini…

Taigi, pirmasis sustojimas – Punios piliakalnis, dar vadinamas Margio kalnu. Norint jį pasiekti, reikia išsukti iš Alytun vedančio kelio ir porą kilometrų pavažiuoti tvarkingu asfaltuotu keliuku. Sustojus prie bažnyčios, tereika paėjėti kokį 100 metrų ir jau stovi piliakalnio papėdėje. Infrastruktūra – kaip tik tingiem turistam :) Nors į kalną automobiliu įvažiuoti negalima, kaip Nidoj į Parnidžio kopą, taigi šiuo atveju duosim keturias žvaigždutes :) Nuo kalno atsiveria tikrai niablogas vaizdialis, kaip pasakytų ponas Agurkich. Nemuno kilpa, krantuose žaliuojantys miškai, ir beveik nė žymės, kad šalia gyvena žmonės.

Kita stotelė – Vinco Krėvės – Mickevičiaus tėviškė. Keletas kilometrų prieš Merkinę yra ruda rodyklė, kuria pagal KET žymimos nuorodos į kultūros objektus. Vėlgi, keletas kilometrų siauru asfaltuotu keliuku, ir mes atvykstame. Už du bilietus sumokėjom 2 Lt – mes juk studentai :) Aplinkui žmonės tvarkosi – šalina vakarykštės audros pėdsakus – išlaužytas medžių šakas ir nuplėšytus lapus. Pasirodo kiek tolėliau ant kelio ir keletas medžių yra užvirtę. Moteriškė, atliekanti gidės pareigas, trumpai, bet idomiai papasakojo apie V.Krėvės gyvenimą ir čia praleistus metus. Sodyba, taigi ir muziejus – nedidelė. Vidutinio dzūko valstiečio pirkia. Du kambariai iš galų ir priemenė viduryje. Jei norit daugmaž tiksliai įsivaizduoti kaip viskas atrodo, paskaitykit “Antanuko rytą” – ten labai tiksliai viskas nupasakota.

Dar keletas kilometrų – ir mes jau Merkinėje. Didžiausioje parduotuvėje pasistiprinom ledais, nufotografavom miesto centre stovinčią mažutę bažnytėlę, ir patraukėme prie piliakalnio. Čia susisiekimas dar geresnis – automobilių aikštelė yra praktiškai kalno papėdėje :) . Vaizdialis nuo kalno irgi dar įspūdingesnis: Nemuno kilpa, susirangęs Merkys, upių santakoje susidariusi sala. Tiltas per Nemuna vaizdo irgi negadina, tik primena, kad dabar jau nebe 14 amžius ir kryžiuočiai iš artimiausio miško neišlys.

Prieš Leipalingį stabtelėjome gražiame pušyne ir smagiai papietavome. Leipalingyje maloniai nustebino aptikta degalinė, pirma nuo pat Jiezno. Tiesa, dar buvo rodyklė į degalinę kažkur ties Alytum, bet reikėjo daryti gal dešimties kilometrų lanką, tai kažkaip nesusiviliojom. Nuo Leipalingio pasukom į Veisiejus – vieną iš mūsų kelionės tikslų. Čia įsitikinome, kad kalbos apie užtvarus su užrašu “Privati valda” – ne iš piršto laužtos. Šiaip taip radom priėjima prie Ančios ir pamirkėm ten kojas nuo lieptelio. Maudymosi kostiumai liko namie – taigi turiu pirmą priežastį kodėl keliones reikia planuoti ne iš vakaro ;)

Kitas maršruto punktas – Meteliai. Metelį pamatėm ir jame pabraidžiojom, o štai su Dusia buvo sunkiau – prie jos vedantis žvyrkelis buvo toks duobėtas, kad kiek pavažiavę pagailėjom mašinos ir atsisakėm tos užmačios. Taigi Dusią matėm tik iš tolo. Priėmėm sprendimą, šitą ežerų trijulę aplankyti atskirai, apsiginklavus smulkesniu žemėlapiu ir automobiliu, kurio važiuoklės ne taip gaila ;) Tiesa, pakeliui į Metelius dar užmatėm du didžiulius ąžuolus. Gerai, kad jie stovi pakelėj, o ne kur toliau, nes būtume ir nepamatę. Susidarėm nuomonę kad dzūkai gerokai pataupė ant kelio ženklų ir nuorodų, todėl čia labai lengva pasiklysti ir sunku ką nors rasti. Net apsiginklavę žemėlapiu keletą kartų jau nebežinojom kur esame ir mano mylimiausiai šturmanei teko vietinės faunos klausti kelio. Iš čia – dar vienas pastebėjimas: vietiniai žmonės – draugiški ir paslaugus, su retom, skustos galvos ir bukos veido išraiškos pavidalo, išimtim. Dar vienas geras žodis: kelias nuo Seirijų link Metelių – labai gražus ir smagus, nors vingiuotas ir kalvotas, bet pakankamai platus, kad galėtum važiuoti saugiai ir greitai, o vaizdai aplinkui – reto gražumo. Kelias nuo Simno link Gudelių irgi galėtų toks būti, jei kas nors nepatingėtų jį geru metru praplatinti, nes dabar kelionė juo labai vargina – prasilenkiant tenka dviem ratais važiuoti žvyruotu kelkraščiu, taigi reikia būti labai atsargiam.

Važiuodami Žuvinto pašone nusprendėm kelią iki Mariampolės patrumpinti ir prieš Gudelius nusukom į žvyrkelį. Laimė, šis buvo gan kokybiškas ir mašinos techninei būklei pakenkti negrasino, nes juo važiuoti teko tikrai ne vieną ir ne du kilometrus. Tikriausiai dzūkai galvoja, kad turistai žvykeliais nevažinėja, nes krypčių nuorodų jame visiškai nebuvo ir, jei ne du paslaugūs vyriškiai, mūsų kelias į Marijampolę būtų ne patrumpėjęs, o pailgėjęs. Jų dėka susigaudę, kur esame, pro Padovinį pasiekėme Marijampolę, o iš ten jau patraukėme į starto vietą – Garliavą. Tiesa, dar spėjome nufotografuoti Marijampolės geležinkelio stotį ir padaryti mažą pit-stop degalinėje – ekipažui verkiant reikėjo pasistiprinti ledais ir pasinaudoti vienos nykstančios įstaigos paslaugomis :)

Taigi, apie 7 valandą vakaro, po 10h kelionės pasiekėme galutinį maršruto tašką – namus. Iš viso nuvažiavom apie 320 km, o bendras kelionės biudžetas sudarė apie 70 Lt, liūto dalį išlaidų sudarė kuras – apie 40Lt – likusieji buvo panaudoti ledams ir kitiems valogmiems produktams, o 2Lt palikome V.Krėvės gimtinėje. Mudu su Edita puikiai praleidom laiką ir pamatėm daug gražių vietų. Galutinė išvada – maršrutą rekomenduojame visiems, kas mėgsta gražią gamtą, miškus ir ežerus.