Joninės @ Kernavė

Praėjusį savaitgalį keliavom į Dzūkiją, o štai Jonines nusprendėme sutikti vienoje iš senųjų Lietuvos sostinių – Kernavėje. Šį kartą kompanija buvo didesnė – turėjo keliauti du pilni ekipažai po 5 žmones. Sakau ‘turėjo’, nes mano jaunesnioji sesutė beveik paskutinę minutę pakeitė planus ir mes likom keturiese. Vienas ekipažas startavo iš Alytaus, o mes, kaip ir praėjusią savaitę, mudu su Edita startavom iš Garliavos (taip taip, 16tūkst. galvų kaimelis į pietus nuo Kauno :) ). Po nedidelio nesusikalbėjimo ir šiokio tokio ratuko apsukimo Kauno centre, ekipažas buvo sukomplektuotas ir šaunusis ketvertukas apie pusę septintos pajudėjo nuo Los Patrankų.Kelionė praėjo be nuotykių – ir kokie gi nuotykiai galėtų būti greitkelyje? O kadangi vietiniai žmonės aiškiai labiau už dzūkus mėgsta turistus, krypties nuorodų taip pat netrūko ir tie 19 km išsukus iš greitkelio irgi buvo tik formalumas. Suklysti nebuvo galima dar ir dėlto, kad vientisa kolona važiavo bent 20 automobilių. Iš to jau buvo galima spręsti, kad žmonių bus daug. Tas galutinai paaiškėjo, kai privažiavome paskutinį posūkį į Kernavę – tapome trečiuoju automobiliu, kurio nebeleido įvažiuoti į miestelį – jo gatvės jau nesutalpino visų norinčių. Aišku, menka čia problema – automobilį pastatėme kitoje gatvės pusėje ir Į Kernavę patraukėm pėsčiomis – gyvojo inventoriaus talpumo riba dar nebuvo viršyta ir policija kliūčių nedarė :)

Pora kilometrų pėsčiomis neprailgo ir netrukus mes jau buvome miestelio centre, kur susitikom su alytiškiais. Man kompanija nebuvo labai pažįstama – keletas Editos kursiokių ir pora jų antrų pusių – bet šitą trūkumą mes greitai ištaisėm ir ėmėm dairytis, ką čia gero nuveikus. Vienas klientas kaip tik iš vakaro buvo sakęs, kad nieko ten gero nebus – daugybė žmonių, daugybė girtų… Iš pradžių atrodė, kad jo būta teisaus. Žmonių tikrai buvo tiršta, alkoholis irgi liejosi per kraštus. Teko pabūti ir gan komiškų muštynių liudininku – vienas vaikinas jau buvo pasiekęs tokį lygį, kad prisistatinėjo Džeimsu Bondu ir pats tuo tikėjo, o jo oponentas buvo dar pora lygių aukščiau – ant kojų laikėsi tik todėl, kad kiek blaivesnis draugas laikė už pažastų. Vyrukai truputį apsistumdė, bet paskui surūkė po taikos cigaretę ir išsiskirstė kas sau.

Kernavės kultūrinis draustinis – reto grožio vieta. Tiesa, kai tiek daug žmonių aplinkui, daro ne tokį didelį įspūdį. Reikėtų čia atvažiuoti paprastą dieną, kai aplinkui nedūzgia minia. Pirmas dalykas, kurį padarėme, tai apžiūrėjome piliakalnius. Pirmiausiai Vytauto sosto, tada – Aukuro. Buvom planavę apžiūrėti visus, bet po pirmų dviejų kažkas sumanė kad reikia pirmiausiai aplankyti parduotuvę, kol ten dar kas nors liko. Manau kad šito renginio metu parduotuvė prasuko tokią pačią apyvartą, kaip per visus metus paprastom dienom. Jei ne didesnę, nes Ežeilė nuvinguriavo beveik iki lauko durų.

Kita vieta, kurioje susidarė eilės – viešieji tualetai. Dėl to organizatoriai gauna iš manęs didelį minusą – visoje apylinkėje veikė tik vienas tualetas – stacionarus, kuris aptarnauja turistus paprastomis dienomis. Ir nei vieno kilnojamo tualeto. Negi taip jau sunku buvo keletą pastatyti netoliese – vis mažiau pakampės būtų apdirbtos, o merginom nereikėtų 15 minučių eilėje laukti. Prie vaikinų tualetų eilės nebuvo. Iš to man kilo racionalizacijos idėja – projektuojant tualetus reikėtų įrengti bent dvigubai daugiau kabinų merginoms – jos tualete juk užtrunka gerokai ilgiau už vaikinus.

Apsirūpinę produktais, ir atlaisvinę vietos pilvuose patraukėm užkąsti. Ant pilies kalno organizatoriai buvo surentę labai simpatiškas pašiūres – tikriausiai nuo lietaus, bet mūsų kompanija vienoje iš jų įsirengė kilnojamą valgomąjį. Bevalgydami žvalgėmės aplinkui – vienam piliakalnio gale folkloro ansamblis giedojo saulę lydėdamas, kitam kampe kažkokia kapelija šokius organizavo, dar kitam kampe vėl girdėjosi daina. Kažkaip pagalvojau, kad senais laikais būtent taip ir būdavo – susimeta linksma kompanija šokti vienam kieme, kitam kaimo kampe dainoriai gieda. Vyresni sau, jaunimas – sau.

Pasistiprinę ėmėmės retinti aplinkinių pievų žolę – kokios gi Joninės be vainikų… Tokių žoliaujančių daugybė tad mūsų devynetas tikrai neatrodė keistai, belaipiodamas šlaitais ir skainiodamas smilgas. Kažkokiu mistišku būdu mudu su Edita patraukėm vietinio laikraščio korespondentės dėmesį, tad teko duoti interviu. Kadangi čia jau ne pirmas toks ‘atsitiktinumas’, pradedu įtarti, kad mes kažkaip išskirtinai kvepiam ir taip traukiam žiniasklaidos atstovus :) Žodžiu teko atsakyti į keletą klausimų ir papozuoti nuotraukai. Beje, butelis rankinuke, į kurį mums buvo pasiūlyta nekreipti dėmėsio, sufleravo, kad pati žurnalistė irgi ne tik dirbti į Kernavę atvažiavo :)

Prisirinkę žolynų ėmėmės pinti vainikus. Mūsų kompanijos vyrija šio užsiėmimo sutartinai atsisakė ir tik pagelbėjo savo antrosioms pusėms patarimais ir papildomų medžiagų paieškomis. Pasirodė kad užsiėmimas ne toks jau paprastas ir gali tarnauti už psichologinį testą – jei meti darbą nebaigęs – esi nekantrus, jei vainikas pasirodo per didelis – godus :) Mūsų kompanijoj buvo ir to ir to :) Bet po tam tikros rekonstrukcijos ir skubios pagalbos, visos merginos turėjo po vainikėlį. Kol pabaigėm šitą darbą, spėjo ir sutemti, tad buvo uždegti Joninių laužai. Vienas degė ant Pilies kalno, prie jo mes ir praleidom pirmąją nakties dalį – maždaug iki pirmos val. nakties. Žmonių buvo daug, aplinkui šurmulys, bet tai netrukdė mums gerai leisti laiką ir grožėtis apylinkėmis.

Maždaug pirmą valandą nusprendėme, kad laikas vainikus paleisti į Nerį. Didelio Joninių tradicijų žinovo tarp mūsų neatsirado, todėl bendru sutarimu priėjom išvados kad šitas paprotys – savotiškas būdas merginoms susirasti vyrus – merginos leidžia vainikus, o vaikinai juos gaudo. Čia radau šiek tiek kitą paaiškinimą. Remiantis juo – visos mūsu kompanijos merginos iki kitų Joninių ištekės – Neries srovė visus vainikus nunešė tolyn :) Prie Neries degė antras Joninių laužas, prie kurio ir apsistojome, palydėję merginų vainikus. Ir nepasigailėjome – netrukus pasirodė du gerokai įgėrę vaikinai. Prisistatė Margiriu ir Patrimpu. Pastarasis šiais laikais berods dirba Tele2 atstovu, nes su savim atsitempė, kaip jis sakė, Tele2 anteną – ilgą kartį :) Būna momentų, kai žmogus labai pasigaili, kad neturi su savim vaizdo kameros – na neišeina žodžiais perteikti to, iš ko beveik dvi valandas kvatojo pusšimtis žmonių. Man geriausiai įsiminė epizodas kai Patrimpui suskambo mobilusis. Tiksliau jo ištarta frazė: ‘Nu va, prasideda! Dievui žmona skambina…‘. Na, žodžiu – naktis neprailgo :) Kai Patrimpą su Margiriu žmonos su pagalbininkais išsivedė namo, jau pradėjo švisti.

Kadangi be pagrindinių personažų kolektyvas tapo labai tylus, o ir laužas ėmė blėsti, mūsų kompanija patraukė atgal į Pilies piliakalnį. Iš ten įsiminė du epizodai – 30-40 metų vyrukas, kilimėliu čiuožiantis žemyn rasota piliakalnio žole ir pakilęs rūkas, kuris nuo piliakalnio atrodė kaip nežinia iš kur atsiradusi jūra. Prie šio laužo žmonių jau buvo visai skystai o pusė iš jų snūduriavo, taigi teko pripažinti, kad šventė baigėsi. Neskubėdami patraukėme prie mašinų. Dauguma iš gatvėse stovėjusių automobilių jau buvo dingę, ir eidami atgal suskaičiavome vos tris. Na, dar keletas stovėjo mokamoje aikštelėje. Priėjus alytiškių automobilį paaiškėjo dar vienas linksmas sutapimas – jie atvažiavo to paties modelio ir spalvos mašina, kaip ir mes ;) Kelionė namo praėjo be nuotykių ir lygai šeštą valandą ryto pagaliau įsitaisiau šiltoje lovoje.

Išvada – renginys praėjo žymai geriau negu tikėjausi ir kitąmet vėl norėčiau panašiame sudalyvauti. Pabaigai norėčiau truputi papolemizuoti su vienu kolega blogeriu.

Arnoldas savo blog’e labai kategoriškai užkabino girtuoklystės problemą, pasipiktindamas kad kai kaimynai estai ir latviai imasi riboti prekyba alkoholiu naktį, Vilnius rengia “Tebunie naktis”. Nemanau, kad problema yra prekiavime ar neprekiavime alkoholiu. Netgi atvirkščiai – tokie draudimai greičiau veikia kaip raudona vėliava. Aš pats alkoholį gėriau iki 18-to gimtadienio – tol kol tai man buvo draudžiama, bent jau pagal įstatymą. Po to tas reikalas kažkaip neteko savo įdomumo ir dabar vienintelis mano išgeriamas alkoholis – taurė vyno su mergina ypatingomis progomis. Gal ir susidaro butelis per metus, bet abejoju… Bet aš nemanau, kad pats alkoholis arba prekyba juo yra problema – net jei visai uždraustum prekiauti alkoholiu, atsirastų alternatyvūs būdai jo gauti – nelabai legalūs, nelabai saugūs ir sukeliantys gerokai daugiau problemų. Yra tokia sąvoka – responsible drinking (‘atsakingas gėrimas’) – pastebėjau ją užsienio gėrimų reklamose. Tai reiškia, kad niekas nesako tau – negerk. Jei gerdamas nesukeli žalos ar pavojaus sau ir aplinkiniams – kodėl gi ne? Per šias Jonines mačiau nemažai girtų žmonių ir su daugeliu jų puikiai leidau laiką, pats būdamas blaivus. Margiris su Patrimpu ne tik patys gerai leido laiką, bet ir pralinksmino gerą būrį žmonių. Visi patenkinti, visi laimingi – nesuprantu kodėl šiuo atveju alkoholis turėtų būti laikomas blogybe?

Kitas dalykas – kai prarandamas saiko jausmas, kai alkoholis ima skatinti agresiją ir panašius dalykus. Mano kuklia nuomone, dirbti reikia ties šitais dalykais, mokyti žmones alkoholį vartoti protingai ir atsakingai. Adrenalinas irgi gali sukelti įniršio priepuolius, netgi paskatinti žmogų žudyti. Nejaugi dėl to reikia visiems žmonėms reikia privaloma tvarka išoperuoti jį išskiriančias liaukas?