Infliacija kurios nematome || Miesto IQ
Vizitas į parduotuvę daugeliui miestiečių yra kasdienis užsiėmimas ir aš čia ne išimtis. Po „darbų pasidalijimo“ namuose man teko etatinio „apsipirkinėtojo“ pareigos taigi greičiausiai maisto prekių parduotuvėje esu dažnesnis svečias nei dauguma mano bendraamžių. Kad ir ką sakytų moterys, apsipirkimas yra nuobodus užsiėmimas – dažniausiai perkamus produktus į vežimėlį greičiausiai sukraučiau ir užsimerkęs. O kai imi nuobodžiauti, pradedi dairytis į šalis, laukdamas prie kasos eilėje skaityti prekių etiketes… ir pastebi dalykų, kurių verslininkai nelabai nori sakyti garsiai. Aišku, visi pastebėjome kad išaugo kainos. Jei kas ir nepastebėjo parduotuvėje, tai tikrai pajautė kad piniginė kišenėje gerokai palengvėjo. Verslininkai ir Vyriausybė sako kad tai – dėl infliacijos. Jau kuris laikas infliacija – viena iš populiariausių temų kalbant apie Lietuvos ekonomiką. Vyriausybė sako kad ją kontroliuoja, verslininkai – kad nelabai, o Europos Sąjungos viršininkai dėl infliacijos neleidžia įsivesti euro… Todėl ir šis straipsnis bus apie infliaciją. Bet ne apie tą, apie kurią visi kalba ir kurią visi mato augančių kainų pavidalu, o apie tą, kuri pasislepia spalvotų pakuočių ir vartotojų įpročių margumyne.
Ponios ir ponai – infliacija
Dėmesio, mokslinis turinys. Jei jau žinote kas ta infliacija arba tai jūsų nedomina, šią pastraipą tiesiog praleiskite. Statistikos departamentas skelbia, kad 2007 m. gruodį infliacija siekė 8,1 procento. Ką iš tiesų reiškia šis skaičius? Bendriausia prasme infliacija vadinamas bendro visų prekių ir paslaugų kainų lygio augimas tam tikru laikotarpiu. Tačiau realybėje neįmanoma apskaičiuoti kaip keitėsi visų prekių ir paslaugų kainos – jų yra labai daug, be to nuolat atsiranda nauji produktai, o kai kurie iš rinkos išnyksta. Todėl infliacijai matuoti naudojami tam tikri indeksai – kurie įvertina tam tikro prekių rinkinio, vadinamo ‘krepšeliu’ kainų pokyčius. Populiariausias iš tokių indeksų – vartotojo kainų indeksas, kurį naudoja ir Lietuvos Statistikos departamentas. Šis indeksas apima tokias prekes ir paslaugas, kurias įsigyja “tipinis vartotojas” – Lietuvoje į šį krepšelį šiuo metu įeina 824 prekės ir paslaugos, pradedant maisto produktais ir gėrimais ir baigiant sveikatos priežiūros, poilsio ir kultūros paslaugomis. Remiantis namų ūkių biudžetų tyrimų duomenimis atrenkamos tokios prekės ir paslaugos, kurios yra populiarios tarp gyventojų, yra rinkoje gana ilgą laiką.
Kas lieka paslėpta?
Tačiau kad ir kaip tiksliai atliktume skaičiavimus, dalis tikrosios infliacijos taip ir liks neišmatuota. Tai taip vadinama “paslėptoji” arba nematomoji infliacija. Prekės ar paslaugos kainos pakėlimas – skausminga procedūra, nes vartotojai paprastai į tai labai jautriai reaguoja – pakanka prisiminti kaip buvo protestuojama dėl pieno produktų kainų augimo. Lietuvoje labai daug žmonių prekes renkasi pagal kainą, todėl jei įmonė turi daug konkurentų, ji stengiasi, kad skaičiukai kainų etiketėje didėtų kuo mažiau. Tuo tarpu esant infliacijai įmonių išlaidos yra linkę nuolat augti – brangsta žaliavos, darbuotojai reikalauja didesnių atlyginimų. Vadinais prekės savikaina auga greičiau nei kaina ir pelnas pradeda mažėti. Kelti kainą trukdo konkurencija, taigi bene vienintelis kelias išlaikyti pelną – taupyti, t.y. mažinti kaštus. O taupyti galima įvairiais būdais – efektyvinti gamybą, geriau išnaudoti darbuotojų darbo laiką – tai paprastieji, ‚sąžiningi‘ būdai. Tačiau dažniausiai šiose srityse įmonių diržai ir taip jau būna pakankamai suveržti – daug naudos čia nebeišpeši. O tuomet į pagalba pasitelkiamos gudrybės, sukeliančios paslėptą infliaciją.
Kiek sveria sviesto pakelis?
Ar kada nors susimastėte, kiek sveria paprastas sviesto pakelis? Paklausiau keletą pažįstamų žmonių ir visi atsakė – 200 gramų. Aš ir pats esu įsitikinęs kad prieš kokius 5-10 m. visi sviesto pakeliai, nepriklausomai nuo gamintojo svėrė 200 g. Bet kai vakar parduotuvėje atidžiau patyrinėjau pakuotes, pamačiau kad jų svoris gerokai skiriasi. Buvo ir standartinių, 200 g. pakuočių, bet bene tiek pat rūšių svėrė ir 180 ar 175 g. Pakuotėje 10% mažiau sviesto reiškia 10% mažesnius kaštus ir išaugusį pelną. O jei tokią pakuotę kiek atpiginsite – ji pritrauks daugiau pirkėjų, juk didelė dalis žmonių sviesto kainas lygina tiesiogiai, nežiūrėdami į svorio skirtumus. Tai pirmoji gudrybė, kurią lengva taikyti kai produktai yra birūs, dalūs. Sviestas toli gražu nėra vienintelis pavyzdys. Pieno maišelis anksčiau talpino 1 litrą pieno, o dabar ten dažnai telpa tik 0,9 l. Įprasta miltų pakuotė sveria 2 kilogramus, bet vienos įmonės „Ekstra“ miltai sufasuoti po 1,75 kg… Žinoma, šie svorių skirtumai yra pažymėti ant pakuočių, bet vargu ar kas nors tai pastebi, jei specialiai netikrina. Dar viena maža gudrybė – jei pakuotėje produkto ir sumažėja, pati pakuotė nesikeičia – Nesvarbu, ar grietinės indelyje yra 400, 450 ar 500 g. – indelis atrodo taip pat. Kaip tik rašydamas šį straipsnį pastebėjau, kad mano mėgstamo aliejaus butelyje – 0,9 l aliejaus, vietoj įprastinio 1 litro. Butelio forma išliko ta pati, todėl net neįsivaizduoju kada gamintojai į juos pilti mažiau aliejaus – gal prieš savaitę, o gal prieš metus ir daugiau…
Trys ketvirčiai šlepetės
Galima į pakuotę įberti mažiau skalbimo miltelių ar įpilti mažiau jogurto, bet neįmanoma parduoti tris ketvirčius šlepetės arba 10% mažiau šaldytuvo. Na, bent jau aš neįsivaizduoju kaip tai atrodytų. Tokių produktų gamintojams tenka griebtis kitokių gudrybių, kurias pirkėjams pastebėti dar sunkiau. Negalėdami sutaupyti parduodami mažesnes „porcijas“, verslininkai turi rasti būdų, kaip tokią pačią „porciją“ pagaminti pigiau. Imamos naudoti pigesnės ir ne tokios kokybiškos medžiagos, mažiau dėmesio skiriama kokybės kontrolei, samdomi ne tokie kvalifikuoti darbuotojai ir pan. Tokios priemonės atpigina produkciją, bet jos kokybė suprastėja. Pateiksiu keletą pavyzdžių iš asmeninės patirties.
Jau keletą metų nuolat perku tos pačios rūšies batoną. Kai prieš kokius trejus metus gamintojai pristatė šį produktą, jis labiausiai išsiskyrė savo ryškia oranžine spalva ir specifiniu skoniu, kuriuos suteikdavo į tešlą dedamas karotinas. Tačiau dabar rusvumas jau vos matomas, o skonis – beveik toks pats, kaip kitų batonų. Kas savaitę pirkdamas tą patį batoną skirtumo nepastebėdavau, nes receptas buvo keičiamas pamažu, bet jei pavyktų padėti greta dabartinį ir trejų metų senumo batoną, pasikeitimas būtų akivaizdus.
Kitas pavyzdys – iš technologijų srities. Turiu dvi to paties gamintojo ir to paties modelio USB Flash atmintines („raktus“). Pirmąjį įsigijau, kai tai buvo dar naujas, nesenai rinkoje pasirodęs gaminys, antrąjį – metais vėliau. Vizualiai abu raktai atrodo visiškai vienodai, bet naujesniojo korpusas iš tiesų pagamintas iš plonesnės ir ne tokios tvirtos plastmasės, todėl jau po keleto savaičių sulūžo, tuo tarpu senesnysis iki šiol yra sveikas, jei neskaitysim keleto įbrėžimų atsiradusių nuo nešiojimo kišenėje kartu su raktais. Per tuos metus USB „raktų“ kainos sumažėjo daugiau nei per pusę – dėl konkurencijos ir spartaus technologijų vystymosi – todėl nenuostabu, kad gamintojas stengiasi taupyti visais įmanomais būdais.
Sukčiai ar apsukrūs verslininkai?
Ar tokius metodus naudojantys verslininkai sukčiauja? Daugeliu atveju taip teigti negalima. Nestandartiniai produktų kiekiai paprastai yra tvarkingai nurodomi ant pakuočių, taigi formaliai gamintojas vartotojų neapgaudinėja. Tačiau verslininkai naudojasi tuo, kad daugelis žmonių maisto prekes ir kitus kasdienius pirkinius renkasi pagal įpročius ir pakuočių atidžiai nestudijuoja. Atėjęs į pieno produktų skyrių aš dažniausiai tiesiog paimu iš lentynos tą sviesto pakuotę, kurią paprastai perku. Na dar kartais atkreipiu dėmesį į kainą – jei kuri nors sviesto rūšis atpigo, paimu vieną gabaliuką – paragavimui. Na o pakuočių svorius patikrinau tik apsiėmęs rašyti šį straipsnį. Tokių metodų tikrai negalima vadinti etiškais. Tačiau ten kur sukasi dideli pinigai etika dažnai lieka užmiršta…
Pirmą kartą publikuota: MiestoIQ, 2008 kovas.
Prekyboje jau pasirodė naujausias Miesto IQ numeris. Viršelio veidas – Algirdas Kaušpėdas ir grupė Antis. Numerio tema – Atgimimų metai. O viduje – mano straipsnis “Verslumas, verslumo, verslumui…” :) Čia jis pasirodys dar negreit, tad siūlau įsigyti ir paskaityti :D
[...] P.P.S. Netrukus šiame bloge paskelbsiu straipsnį iš kovo numerio – apie infliaciją ir kaip parduoti tris ketvirčius šlepetės…. [...]