Laimės kūdikis?

Ką tik iš Sankt Peterburgo parsivežiau dar vieną diplomą. Šį kartą – iš tarptautinės jaunų mokslininkų konferencijos. III vieta Ekonomikos ir vadybos sekcijoje buvo gan netikėta. Pirmiausiai dėl to, kad konferencijos tema – „Topical issues of Subsoil usage“, o mano darbo tema „Ekonominių simuliacinių žaidimų panaudojimas mokant universiteto studentus“ su ja ne itin siejasi.  Antra priežastis – tai pirmas mano tikras mokslinis darbas, išeinantis už universiteto ribų, o pirmi blynai, kaip žinia, dažnai prisvyla. Trečia, ko gero, svarbiausia priežastis, dėl kurios nesitikėjau didelių pasiekimų – tai, kad šiam „veikalui“ skyriau gerokai mažiau laiko ir darbo, nei, mano nuomone, derėtų. Taip, atlikau apklausą, tačiau imtis buvo labai maža, o patį straipsnį parašiau vienu prisėdimu, per dvi paskutines paras iki galutinio pridavimo termino.
Per paskutinius metus tai mažiausiai antra gan netikėta sėkmė. Rudenį tame pačiame Sankt Peterburge užėmiau antrą vietą savo sekcijoje tarptautinėje studentų olimpiadoje, nors specialiai tai olimpiadai beveik nesiruošiau. Kodėl apie tai rašau? Ne todėl, kad norėčiau pasigirti, nors, turiu pripažinti, tai suteikia nemažą malonumą :) Iš tiesų aš norėjau pakalbėti apie tai, kaip tokie pasiekimai veikia žmogaus elgesį ir savęs vertinimą. Paskutiniai metai man buvo sėkmingiausi per visą studijų laikotarpį. Atrodo, kad man pavyksta viskas ko tik imuosi, o tokia sėkmė dažnai suteikia „laimės kūdikio“ pojūtį. Ima atrodyti, kad sėkmė ateina savaime, kad esi protingesnis už kitus, o galbūt – netgi genijus… Bet tokiam pojūčiui pasiduoti negalima, nes netrukus laukia kartus nusivylimas. Reikia prisiminti, kad net ir genijus – tai 95% darbo, ir tik 5% – įgimto talento. Kai rimčiau pagalvoju, suprantu, kad dabartinė sėkmė – tai mažiausiai 4, o kartais ir daugiau metų darbo vaisius. Ir jei dabar nustočiau dirbti, o tik rinkčiau šiuos vaisius, greitai ši sėkmė pasibaigtų.
Panašiai man jau kartą buvo. Nuo pat penktos klasės man tiesiog puikiai sekės matematika – kasmet laimėdavau prizines vietas rajono olimpiadose ir panašiuose konkursuose, per pamokas užduotis atlikdavau be menkiausių problemų. Matematika man visuomet labai patiko, spręsdavau uždavinius ir skaitydavau knygas apie tai savo malonumui. Bet kokioje dešimtoje klasėje „atleidau vadžias“ – ėmiau pernelyg pasitikėti savo jėgomis, atlikdavau tik privalomas užduotis… Kurį laiką viskas buvo dar buvo tvarkoje, nei pažymiai, nei pasiekimai olimpiadose nesumenko, bet štai valstybiniame brandos egzamine surinkau jau „tik“ 88 balus – gerokai mažiau nei tikėjausi, o aukštosios matematikos kursas universitete irgi pasirodė toli gražu ne rožėm klotas…
Todėl kai ima sektis, verta prisiminti, kad tai – ne vien šiandienos darbų pasekmė, o tai, ką darote šiandien, nebūtinai iš karto duos rezultatus. Daugelis šiandieninių darbų kloja pamatą gerokai tolimesniems pasiekimams, jų rezultatus pamatysime tik po keleto metų ar dar vėliau. Vadinasi, jei nustosi dirbti šiandien, pasekmes pajausi ne iš karto – rezultatai mažės pamažu, o kai supras kad kažkas ne taip, pakeisti situaciją jau bus labai sunku.