Pora kilometrų pėsčiomis neprailgo ir netrukus mes jau buvome miestelio centre, kur susitikom su alytiškiais. Man kompanija nebuvo labai pažįstama – keletas Editos kursiokių ir pora jų antrų pusių – bet šitą trūkumą mes greitai ištaisėm ir ėmėm dairytis, ką čia gero nuveikus. Vienas klientas kaip tik iš vakaro buvo sakęs, kad nieko ten gero nebus – daugybė žmonių, daugybė girtų… Iš pradžių atrodė, kad jo būta teisaus. Žmonių tikrai buvo tiršta, alkoholis irgi liejosi per kraštus. Teko pabūti ir gan komiškų muštynių liudininku – vienas vaikinas jau buvo pasiekęs tokį lygį, kad prisistatinėjo Džeimsu Bondu ir pats tuo tikėjo, o jo oponentas buvo dar pora lygių aukščiau – ant kojų laikėsi tik todėl, kad kiek blaivesnis draugas laikė už pažastų. Vyrukai truputį apsistumdė, bet paskui surūkė po taikos cigaretę ir išsiskirstė kas sau.

Kernavės kultūrinis draustinis – reto grožio vieta. Tiesa, kai tiek daug žmonių aplinkui, daro ne tokį didelį įspūdį. Reikėtų čia atvažiuoti paprastą dieną, kai aplinkui nedūzgia minia. Pirmas dalykas, kurį padarėme, tai apžiūrėjome piliakalnius. Pirmiausiai Vytauto sosto, tada – Aukuro. Buvom planavę apžiūrėti visus, bet po pirmų dviejų kažkas sumanė kad reikia pirmiausiai aplankyti parduotuvę, kol ten dar kas nors liko. Manau kad šito renginio metu parduotuvė prasuko tokią pačią apyvartą, kaip per visus metus paprastom dienom. Jei ne didesnę, nes Ežeilė nuvinguriavo beveik iki lauko durų.

Kita vieta, kurioje susidarė eilės – viešieji tualetai. Dėl to organizatoriai gauna iš manęs didelį minusą – visoje apylinkėje veikė tik vienas tualetas – stacionarus, kuris aptarnauja turistus paprastomis dienomis. Ir nei vieno kilnojamo tualeto. Negi taip jau sunku buvo keletą pastatyti netoliese – vis mažiau pakampės būtų apdirbtos, o merginom nereikėtų 15 minučių eilėje laukti. Prie vaikinų tualetų eilės nebuvo. Iš to man kilo racionalizacijos idėja – projektuojant tualetus reikėtų įrengti bent dvigubai daugiau kabinų merginoms – jos tualete juk užtrunka gerokai ilgiau už vaikinus.

Apsirūpinę produktais, ir atlaisvinę vietos pilvuose patraukėm užkąsti. Ant pilies kalno organizatoriai buvo surentę labai simpatiškas pašiūres – tikriausiai nuo lietaus, bet mūsų kompanija vienoje iš jų įsirengė kilnojamą valgomąjį. Bevalgydami žvalgėmės aplinkui – vienam piliakalnio gale folkloro ansamblis giedojo saulę lydėdamas, kitam kampe kažkokia kapelija šokius organizavo, dar kitam kampe vėl girdėjosi daina. Kažkaip pagalvojau, kad senais laikais būtent taip ir būdavo – susimeta linksma kompanija šokti vienam kieme, kitam kaimo kampe dainoriai gieda. Vyresni sau, jaunimas – sau.

Pasistiprinę ėmėmės retinti aplinkinių pievų žolę – kokios gi Joninės be vainikų… Tokių žoliaujančių daugybė tad mūsų devynetas tikrai neatrodė keistai, belaipiodamas šlaitais ir skainiodamas smilgas. Kažkokiu mistišku būdu mudu su Edita patraukėm vietinio laikraščio korespondentės dėmesį, tad teko duoti interviu. Kadangi čia jau ne pirmas toks ‘atsitiktinumas’, pradedu įtarti, kad mes kažkaip išskirtinai kvepiam ir taip traukiam žiniasklaidos atstovus :) Žodžiu teko atsakyti į keletą klausimų ir papozuoti nuotraukai. Beje, butelis rankinuke, į kurį mums buvo pasiūlyta nekreipti dėmėsio, sufleravo, kad pati žurnalistė irgi ne tik dirbti į Kernavę atvažiavo :)

Prisirinkę žolynų ėmėmės pinti vainikus. Mūsų kompanijos vyrija šio užsiėmimo sutartinai atsisakė ir tik pagelbėjo savo antrosioms pusėms patarimais ir papildomų medžiagų paieškomis. Pasirodė kad užsiėmimas ne toks jau paprastas ir gali tarnauti už psichologinį testą – jei meti darbą nebaigęs – esi nekantrus, jei vainikas pasirodo per didelis – godus :) Mūsų kompanijoj buvo ir to ir to :) Bet po tam tikros rekonstrukcijos ir skubios pagalbos, visos merginos turėjo po vainikėlį. Kol pabaigėm šitą darbą, spėjo ir sutemti, tad buvo uždegti Joninių laužai. Vienas degė ant Pilies kalno, prie jo mes ir praleidom pirmąją nakties dalį – maždaug iki pirmos val. nakties. Žmonių buvo daug, aplinkui šurmulys, bet tai netrukdė mums gerai leisti laiką ir grožėtis apylinkėmis.

Maždaug pirmą valandą nusprendėme, kad laikas vainikus paleisti į Nerį. Didelio Joninių tradicijų žinovo tarp mūsų neatsirado, todėl bendru sutarimu priėjom išvados kad šitas paprotys – savotiškas būdas merginoms susirasti vyrus – merginos leidžia vainikus, o vaikinai juos gaudo. Čia radau šiek tiek kitą paaiškinimą. Remiantis juo – visos mūsu kompanijos merginos iki kitų Joninių ištekės – Neries srovė visus vainikus nunešė tolyn :) Prie Neries degė antras Joninių laužas, prie kurio ir apsistojome, palydėję merginų vainikus. Ir nepasigailėjome – netrukus pasirodė du gerokai įgėrę vaikinai. Prisistatė Margiriu ir Patrimpu. Pastarasis šiais laikais berods dirba Tele2 atstovu, nes su savim atsitempė, kaip jis sakė, Tele2 anteną – ilgą kartį :) Būna momentų, kai žmogus labai pasigaili, kad neturi su savim vaizdo kameros – na neišeina žodžiais perteikti to, iš ko beveik dvi valandas kvatojo pusšimtis žmonių. Man geriausiai įsiminė epizodas kai Patrimpui suskambo mobilusis. Tiksliau jo ištarta frazė: ‘Nu va, prasideda! Dievui žmona skambina…‘. Na, žodžiu – naktis neprailgo :) Kai Patrimpą su Margiriu žmonos su pagalbininkais išsivedė namo, jau pradėjo švisti.

Kadangi be pagrindinių personažų kolektyvas tapo labai tylus, o ir laužas ėmė blėsti, mūsų kompanija patraukė atgal į Pilies piliakalnį. Iš ten įsiminė du epizodai – 30-40 metų vyrukas, kilimėliu čiuožiantis žemyn rasota piliakalnio žole ir pakilęs rūkas, kuris nuo piliakalnio atrodė kaip nežinia iš kur atsiradusi jūra. Prie šio laužo žmonių jau buvo visai skystai o pusė iš jų snūduriavo, taigi teko pripažinti, kad šventė baigėsi. Neskubėdami patraukėme prie mašinų. Dauguma iš gatvėse stovėjusių automobilių jau buvo dingę, ir eidami atgal suskaičiavome vos tris. Na, dar keletas stovėjo mokamoje aikštelėje. Priėjus alytiškių automobilį paaiškėjo dar vienas linksmas sutapimas – jie atvažiavo to paties modelio ir spalvos mašina, kaip ir mes ;) Kelionė namo praėjo be nuotykių ir lygai šeštą valandą ryto pagaliau įsitaisiau šiltoje lovoje.

Išvada – renginys praėjo žymai geriau negu tikėjausi ir kitąmet vėl norėčiau panašiame sudalyvauti. Pabaigai norėčiau truputi papolemizuoti su vienu kolega blogeriu.

Arnoldas savo blog’e labai kategoriškai užkabino girtuoklystės problemą, pasipiktindamas kad kai kaimynai estai ir latviai imasi riboti prekyba alkoholiu naktį, Vilnius rengia “Tebunie naktis”. Nemanau, kad problema yra prekiavime ar neprekiavime alkoholiu. Netgi atvirkščiai – tokie draudimai greičiau veikia kaip raudona vėliava. Aš pats alkoholį gėriau iki 18-to gimtadienio – tol kol tai man buvo draudžiama, bent jau pagal įstatymą. Po to tas reikalas kažkaip neteko savo įdomumo ir dabar vienintelis mano išgeriamas alkoholis – taurė vyno su mergina ypatingomis progomis. Gal ir susidaro butelis per metus, bet abejoju… Bet aš nemanau, kad pats alkoholis arba prekyba juo yra problema – net jei visai uždraustum prekiauti alkoholiu, atsirastų alternatyvūs būdai jo gauti – nelabai legalūs, nelabai saugūs ir sukeliantys gerokai daugiau problemų. Yra tokia sąvoka – responsible drinking (‘atsakingas gėrimas’) – pastebėjau ją užsienio gėrimų reklamose. Tai reiškia, kad niekas nesako tau – negerk. Jei gerdamas nesukeli žalos ar pavojaus sau ir aplinkiniams – kodėl gi ne? Per šias Jonines mačiau nemažai girtų žmonių ir su daugeliu jų puikiai leidau laiką, pats būdamas blaivus. Margiris su Patrimpu ne tik patys gerai leido laiką, bet ir pralinksmino gerą būrį žmonių. Visi patenkinti, visi laimingi – nesuprantu kodėl šiuo atveju alkoholis turėtų būti laikomas blogybe?

Kitas dalykas – kai prarandamas saiko jausmas, kai alkoholis ima skatinti agresiją ir panašius dalykus. Mano kuklia nuomone, dirbti reikia ties šitais dalykais, mokyti žmones alkoholį vartoti protingai ir atsakingai. Adrenalinas irgi gali sukelti įniršio priepuolius, netgi paskatinti žmogų žudyti. Nejaugi dėl to reikia visiems žmonėms reikia privaloma tvarka išoperuoti jį išskiriančias liaukas?

Taigi, gražų ir saulėtą sekmadienio rytą, apie pusę dešimtos, mūsų ekipažas išjudėjo iš Garliavos (kas nežino, tai toks “nedidelis kaimas” (apie 16 tūkst. gyventojų :D ) pačioj Kauno pašonėj). Laikėmės Alytaus krypties ir niekur nestojom iki Punios. Vėliau labai pasigailėjom, kad pravažiavom degalinę tuoj už Jiezno, nes kitą suradom tik Leipalingyje. Čia metas pirmam pastebėjimui apie tuos kraštus. Taigi, taisyklė nr. 1 keliaujant po Dzūkiją: viešieji tualetai – nykstanti rūšis, todėl jei jau tokį užmatei, patartina juo pasinaudoti, nes kito gali ir nebepamatyti. Žinoma, yra ir alternatyva – patrešti ir taip gausiai augančius miškus, bet ne visiem tokie būdai priimtini…

Taigi, pirmasis sustojimas – Punios piliakalnis, dar vadinamas Margio kalnu. Norint jį pasiekti, reikia išsukti iš Alytun vedančio kelio ir porą kilometrų pavažiuoti tvarkingu asfaltuotu keliuku. Sustojus prie bažnyčios, tereika paėjėti kokį 100 metrų ir jau stovi piliakalnio papėdėje. Infrastruktūra – kaip tik tingiem turistam :) Nors į kalną automobiliu įvažiuoti negalima, kaip Nidoj į Parnidžio kopą, taigi šiuo atveju duosim keturias žvaigždutes :) Nuo kalno atsiveria tikrai niablogas vaizdialis, kaip pasakytų ponas Agurkich. Nemuno kilpa, krantuose žaliuojantys miškai, ir beveik nė žymės, kad šalia gyvena žmonės.

Kita stotelė – Vinco Krėvės – Mickevičiaus tėviškė. Keletas kilometrų prieš Merkinę yra ruda rodyklė, kuria pagal KET žymimos nuorodos į kultūros objektus. Vėlgi, keletas kilometrų siauru asfaltuotu keliuku, ir mes atvykstame. Už du bilietus sumokėjom 2 Lt – mes juk studentai :) Aplinkui žmonės tvarkosi – šalina vakarykštės audros pėdsakus – išlaužytas medžių šakas ir nuplėšytus lapus. Pasirodo kiek tolėliau ant kelio ir keletas medžių yra užvirtę. Moteriškė, atliekanti gidės pareigas, trumpai, bet idomiai papasakojo apie V.Krėvės gyvenimą ir čia praleistus metus. Sodyba, taigi ir muziejus – nedidelė. Vidutinio dzūko valstiečio pirkia. Du kambariai iš galų ir priemenė viduryje. Jei norit daugmaž tiksliai įsivaizduoti kaip viskas atrodo, paskaitykit “Antanuko rytą” – ten labai tiksliai viskas nupasakota.

Dar keletas kilometrų – ir mes jau Merkinėje. Didžiausioje parduotuvėje pasistiprinom ledais, nufotografavom miesto centre stovinčią mažutę bažnytėlę, ir patraukėme prie piliakalnio. Čia susisiekimas dar geresnis – automobilių aikštelė yra praktiškai kalno papėdėje :) . Vaizdialis nuo kalno irgi dar įspūdingesnis: Nemuno kilpa, susirangęs Merkys, upių santakoje susidariusi sala. Tiltas per Nemuna vaizdo irgi negadina, tik primena, kad dabar jau nebe 14 amžius ir kryžiuočiai iš artimiausio miško neišlys.

Prieš Leipalingį stabtelėjome gražiame pušyne ir smagiai papietavome. Leipalingyje maloniai nustebino aptikta degalinė, pirma nuo pat Jiezno. Tiesa, dar buvo rodyklė į degalinę kažkur ties Alytum, bet reikėjo daryti gal dešimties kilometrų lanką, tai kažkaip nesusiviliojom. Nuo Leipalingio pasukom į Veisiejus – vieną iš mūsų kelionės tikslų. Čia įsitikinome, kad kalbos apie užtvarus su užrašu “Privati valda” – ne iš piršto laužtos. Šiaip taip radom priėjima prie Ančios ir pamirkėm ten kojas nuo lieptelio. Maudymosi kostiumai liko namie – taigi turiu pirmą priežastį kodėl keliones reikia planuoti ne iš vakaro ;)

Kitas maršruto punktas – Meteliai. Metelį pamatėm ir jame pabraidžiojom, o štai su Dusia buvo sunkiau – prie jos vedantis žvyrkelis buvo toks duobėtas, kad kiek pavažiavę pagailėjom mašinos ir atsisakėm tos užmačios. Taigi Dusią matėm tik iš tolo. Priėmėm sprendimą, šitą ežerų trijulę aplankyti atskirai, apsiginklavus smulkesniu žemėlapiu ir automobiliu, kurio važiuoklės ne taip gaila ;) Tiesa, pakeliui į Metelius dar užmatėm du didžiulius ąžuolus. Gerai, kad jie stovi pakelėj, o ne kur toliau, nes būtume ir nepamatę. Susidarėm nuomonę kad dzūkai gerokai pataupė ant kelio ženklų ir nuorodų, todėl čia labai lengva pasiklysti ir sunku ką nors rasti. Net apsiginklavę žemėlapiu keletą kartų jau nebežinojom kur esame ir mano mylimiausiai šturmanei teko vietinės faunos klausti kelio. Iš čia – dar vienas pastebėjimas: vietiniai žmonės – draugiški ir paslaugus, su retom, skustos galvos ir bukos veido išraiškos pavidalo, išimtim. Dar vienas geras žodis: kelias nuo Seirijų link Metelių – labai gražus ir smagus, nors vingiuotas ir kalvotas, bet pakankamai platus, kad galėtum važiuoti saugiai ir greitai, o vaizdai aplinkui – reto gražumo. Kelias nuo Simno link Gudelių irgi galėtų toks būti, jei kas nors nepatingėtų jį geru metru praplatinti, nes dabar kelionė juo labai vargina – prasilenkiant tenka dviem ratais važiuoti žvyruotu kelkraščiu, taigi reikia būti labai atsargiam.

Važiuodami Žuvinto pašone nusprendėm kelią iki Mariampolės patrumpinti ir prieš Gudelius nusukom į žvyrkelį. Laimė, šis buvo gan kokybiškas ir mašinos techninei būklei pakenkti negrasino, nes juo važiuoti teko tikrai ne vieną ir ne du kilometrus. Tikriausiai dzūkai galvoja, kad turistai žvykeliais nevažinėja, nes krypčių nuorodų jame visiškai nebuvo ir, jei ne du paslaugūs vyriškiai, mūsų kelias į Marijampolę būtų ne patrumpėjęs, o pailgėjęs. Jų dėka susigaudę, kur esame, pro Padovinį pasiekėme Marijampolę, o iš ten jau patraukėme į starto vietą – Garliavą. Tiesa, dar spėjome nufotografuoti Marijampolės geležinkelio stotį ir padaryti mažą pit-stop degalinėje – ekipažui verkiant reikėjo pasistiprinti ledais ir pasinaudoti vienos nykstančios įstaigos paslaugomis :)

Taigi, apie 7 valandą vakaro, po 10h kelionės pasiekėme galutinį maršruto tašką – namus. Iš viso nuvažiavom apie 320 km, o bendras kelionės biudžetas sudarė apie 70 Lt, liūto dalį išlaidų sudarė kuras – apie 40Lt – likusieji buvo panaudoti ledams ir kitiems valogmiems produktams, o 2Lt palikome V.Krėvės gimtinėje. Mudu su Edita puikiai praleidom laiką ir pamatėm daug gražių vietų. Galutinė išvada – maršrutą rekomenduojame visiems, kas mėgsta gražią gamtą, miškus ir ežerus.