NePo idėjos

NePo savo straipsnelyje pateikia keletą idėjų, kaip išspręsti kamščių problemą. Deja, kažkodėl man atrodo kad visos tos idėjos buvo sugeneruotos per minutę ir be jokių svarstymų perkeltos į tekstą.
Ne tiek daug tenka važinėti po Vilnių bet bent jau Kaune daugelis šviesoforų yra sudėlioti pakankamai protingai. Šviesoforai reguliuoja ne tik automobilių bet ir pėsčiųjų srautus, taigi net ir tiesioje, bet judrioje gatvėje tokis įrenginys gali būti labai reikalingas ar net būtinas. Ypač žinant lietuvių vairuotojų požiūrį į įprastas pėsčiųjų perėjas.

Dėl greičio padidinimo – nemanau kad tai yra sprendimas. Kamščių metu šiaip ar taip judama 10 km/h nepriklausomai nuo leistino maksimalaus greičio toje atkarpoje, tad maksimalaus greičio mieste riba čia neturi jokios reikšmės.
Kas link kuro kainų padidinimo, infliacija Lietuvoje ir taip jau dviženklė, o kuro kainų augimas automatiškai daugiau ar mažiau kelia praktiškai visų prekių ir dalies paslaugų kainas. Trigubai padidintos kuro kainos infliacijos rodiklius paaugintu tikrai ne vienu procentiniu punktu, gal net ir visa dešimtimi.

Mano idėjos

Kažkurią dieną atlikau mažytį stebėjimą – važiuodamas į darbą stebėjau, kiek vidutiniškai žmonių sėdi kiekviename automobilyje. Rezultatai buvo tokie – 42 automobiliuose buvo tik vairuotojas, 15 – vairuotojas ir vienas keleivis, 8 – 2 keleiviai ir daugiau. Iš to drąsiai galima daryti išvadą, kad “car pool” (beje, kaip šitas reiškinys vadinamas lietuviškai? “mašinos dalybos”??? ) Lietuvoje yra visiškai nepopuliarus. Aš, beje, taip pat važiavau vienas….

Mano kamščių mažinimo pagrindinė idėja – “car poll” ir viešojo transporto naudojimo skatinimas. Tiesa, tam reika gana kompleksinių, dažnai nepopuliarių ir griežtų sprendimų. Pirmiausiai reikėtų pakelti automobilių parkavimo miesto centre kainas. Jei valanda kainuotų apie 10-15 Lt, daugelis lietuvių tikrai pagalvotų prieš važiuodami į centrą savo automobiliu. Dar griežtesnis sprendimo būdas būtų įvažiavimo į miesto centrą apmokestinimas/apribojimas, taikant išimtis ar nuolaidas automobiliams su “pilnu ekipažu” – 2 ir daugiau keleiviais. Žinoma, prieš įvedant tokius griežtus apribojimus reikėtų sutvarkyti viešojo transporto infrastruktūrą – optimizuoti autobusų, troleibusų, maršrutinių taksi maršrutus ir grafikus, pritaikant juos naujai susidarančių keleivių srautams ir apimtims. Viešojo transporto parkai turėtų būti išplėsti ir modernizuoti, kad keleiviai viešajame transporte jaustųsi patogiai, taip pat turėtų būti pilnai įgyvendinta vieningo elektroninio bilieto sistema.  Naujai susidariusiems keleivių srautams aptarnauti galbūt reikėtų pasitelkti ir naujas viešojo transporto priemones. Pratuštėjusiame miesto centre galėtų pradėti kursuoti tramvajus, į miegamuosius rajonus galėtų būti nutiestos požeminės metro linijos arba virš kelio iškelti traukinukai. Esant vieningai bilietų sistemai ir gerai apgalvotiems persėdimo taškams bei pakankamiems viešojo transporto pajėgumams manau tikrai nemaža dalis žmonių automobilį imtų naudoti tik užmiesčio kelionėms. Aš pats visai mielai į darbą ir paskaitas judėčiau viešuoju transportu, jei tam man užtektų įsigyti vieną mėnesinį bilietą, o skirtumas tarp sugaišto laiko keliaujant visuomeniniu ir nuosavu transportu nesudarytų daugiau kaip 10-15 min.

O ką jūs galvojate?

Pirmiausiai, aš nemanau kad reikėtų atsisakyti dabartinės trispalvės. Kodėl? Todėl kad ši vėliava jau turi beveik šimto metų istoriją, pažymėtą karais, kovomis, represijomis, ir daugeliu kitų didelių įvykių. Egzistuoja ištisa karta žmonių, įskaitant ir mane, kuriems Lietuva asocijuojasi būtent su trispalve. Atsisakydami trispalvės vėliavos mes iš esmės užbrauktume ištisą šimtmetį Lietuvos istorijos – nepriklausomybės kovas, partizaninį karą, Sąjūdžio judėjimą, daugybę sporto pergalių ir pasiekimų ir daugelį kitų dalykų, nes trispalvė yra viso to simbolis.

Iš kitos pusės, negalima sakyti, kad senoji Lietuvos vėliava yra visiškai panaikinta. Jos pagrindu sukurtas kitas pagrindinis Lietuvos simbolis – herbas. Be to, įstatymiškai yra įtvirtintas šios vėliavos kaip istorinės Lietuvos vėliavos statusas. Šios vėliavos, ir su ja susijusios istorijos neatsisakoma, tiesiog atskiriami du dalykai – istorinė praeitis ir šiuolaikinė moderni valstybė. Drįsčiau priminti, kad 1918 metais Lietuvos tautinė valstybė buvo ne atkurta, o įkurta. Tiek istorinė LDK, tiek vėliau Abiejų Tautų Respublika niekuomet nebuvo tautinės valstybės – tai buvo imperiniai dariniai. Nesakau, kad tai nebuvo lietuvių valstybės, šiaip ar taip lietuviai jas valdė, bet šių valstybių istorija yra ne tik mūsų, bet ir daugelio kitų tautų istorijos dalis.

Trečiasis argumentas, labiau asmeninis. Raudona spalva, nepriklausomai nuo atspalvio, man asocijuojasi su komunistais ir Sovietų sąjunga. Jei turėsim raudoną vėliava, psichologiškai man tai bus žingsnis atgal, į tarybinius laikus, todėl labai sunkiai priprasčiau prie tokios vėliavos ir ji man vargu ar keltu tokius patriotiškus jausmus, kaip trispalvė…

O kaip jums?

Per savo jau netrumpą amželį praleistą internete, teko naudoti nemažai skirtingų TVS (kas nežino – tai Turinio Valdymo Sistema, plačiau – čia), ne vieną – diegti, o dėl vienos atsiradimo virtualiame pasaulyje esu “kaltas” asmeniškai. Pastarosios vertinti nesiimsiu – tegu tai daro mano klientai – o šiame straipsnyje pabandysiu pažvelgti į idealios TVS klausimą iš rimto vartotojo (angl. power user) pozicijos.

Kalbėdamas apie “rimtą vartotoją” turiu omeny ne pilietį su minimaliomis IT žiniomis, sugebantį tik prisijungti prie TVS ir, jei pasiseks, nieko nesugadinant pridėti naują įrašą, o apie nusimanantį žmogų, kuris ne tik sugeba naudotis daugeliu TVS funkcijų, bet ir jas įsidiegti bei, esant poreikiui, modifikuoti. Taigi, kokia TVS būtų ideali tokiam vartotojui? Prisiminkime, kad tai nėra “tikras programuotojas”, kuriam svarbios visos techninės smulkmenos. Šiam vartotojui svarbu lengvai ir neskausmingai atlikti visus reikalingus veiksmus.

Pažintis su kiekviena TVS prasideda nuo diegimo. Kokią sistemą galima paprastai ir greitai įdiegti? Drįsčiau teigti, kad ji turėtų būti parašyta PHP programavimo kalba – ją palaiko didžioji dalis talpinimo paslaugų tiekėju, o “rimtas vartotojas” greičiausiai bent šiek tiek nusimanys šioje kalboje. Smagu, kai didžioji dalis diegimo procedūrų yra automatizuota – nereikia rankiniu būdu kurti duomenų bazių ir pan. WordPress kūrėjai teigia, kad jų sistemą galima įdiegti per penkias minutes – realybėje tai trunka kiek ilgiau bet iš tiesų ši diegimo sistema labai paprasta ir greita.

Malonu, kai išvaizdos (temų) failai laikomi atskirai ir juos nesunkiai galima redaguoti. Jei dar yra patogi priedų (angl. plug-ins) sistema, likusi rinkmenų struktūra tokiam žmogui visiškai nesvarbi. NePo nemėgsta kai valdymo sritis yra atskirta tuo pagrindinės sąsajos. Mano nuomonė priešinga – gerai kai valdymo sritis išlieka vienoda ir standartizuota, o pagrindinė sąsaja gali būti keičiama pagal poreikius. Kai nereikia rūpintis valdymo elementais, pagrindinę sąsają galima keisti gerokai lanksčiau.

Svarbi tema – daugiakalbystė. Ši funkcija nėra taip jau dažnai reikalinga, bet kai prireikia, norisi, kad ji veiktų gerai ir patogiai. Deja, kol kas gerai išspręstos šios problemos dar neteko matyti.

Kalbant apie funkcijas, greta įprastinių turinio valdymo savybių, jau standartu tampančių naujienų srauto (RSS ar ATOM) funkcijų, dažnai prireikia tokių priedų kaip apklausos, reklaminių skydelių modulių. Lankomumo statistika – reikalingas ir patogus dalykas, bet “rimti vartotojai” greičiausiai naudojasi tikslesnėmis ir patikimesnėms programomis, analizuojančiomis serverio “log’us”. Turbūt pati geidžiamiausia savybė būtų patogi plėtinių sistema ir platus jų pasirinkimas – tuomet “rimti vartotojai” galėtų priderinti savo sistemą prie savo poreikių.

Tai tų pamąstymų apie idealią TVS. O kaip galvojate Jūs?

Na, gal tai nebus ginčas, greičiau jau atsakymas į NePo pamąstymų paskutinę pastraipą. Pagrindinė problema turbūt slypi tame, kad kai žmogus nusprendžia pasikeisti, jis tikisi rezultatų labai greitai. Va šiandien nusprendžiau neberūkyti ir rytoj jau turiu nubėgti maratoną… Aš, aišku, hiperbolizuoju, bet esmės tai nekeičia. Niekada nerūkiau, tai negaliu iš patirties papasakoti kiek tai sunku/sudėtinga, bet turiu kitą asmeninį pavyzdį.

Maždaug aštuoniolikos nusprendžiau nebegerti. Netapau prisiekusiu abstinentu, esant progai su sužadėtine išgeriu taurę vyno, kokį kartą per metus gal ir bokalą alaus išlenkiu. Bet rimtos išgertuvės ir stiprus alkoholis iš mano meniu išnyko. Sakysite, keistas sprendimas tokiu laiku, kai rimtos išgertuvės dar tik prasideda – prieš akis visi studentavimo metai, o kur dar išleistuvės, šimtadienis ir pan… Mano aplinkai tuo laiku toks pasikeitimas buvo beveik nesuvokiamas – kaip gi čia dabar, negersi??? Jei būčiau kategoriškai pasakęs: “Nuo šiandien – viskas, jokio alkoholio”, dar kažin kaip būtų pasibaigę. Tokie pareiškimai kvepia iššūkiu bendrai nuomonei ir provokuoja labai audringą reakciją. Aš elgiausi kitaip – vietoj degtinės taurelės pasirinkdavau bokalą alaus ir ramiai siurbčiodavau jį visą vakarą. Net jei baliui pasibaigus pusė bokalo likdavo neišgerta, nelabai kas atkreipdavo dėmesį. O kai po poros mėnesių alų pakeitė sultys, niekas beveik ir nepastebėjo. Pamažu atsisijojo kompanija kurioje alkoholis vaidino ne tokį svarbų vaidmenį. Galutinis rezultatas – pasikeičiau tiek aš, tiek aplinka. Nors procesas nebuvo labai greitas ir radikalus, bet konfliktų irgi nekilo.

Kitas pavyzdėlis – dabartinė mano situacija. Dirbu labai dinamiškoje įmonėje – darbuotojai čia turi galimybę greitai kilti aukštyn, keisti savo specializaciją ieškodami sau artimesnės. Laisvalaikiu su kolegomis kuriame nevyriausybinę organizaciją – kolegos ambicingi, tikisi daug pasiekti. Taigi aš dabar sukuosi tokioje aplinkoje, kuri pati keičiasi ir tobulėja turbūt netgi greičiau nei aš. Todėl kartas nuo karto gaunu “spyrį į gerą vietą”, kad neapkerpėčiau ir neatsilikčiau.

Todėl patarčiau du dalykus. Pirmiausia, nesistenkite pokyčius vykdyti pernelyg greit – nuosaikus kelias yra ilgesnis, bet efektyvesnis. O jei aplinką reikia vos ne jėga įtikinėti, kad keitiesi ir kad šie pokyčiai vertingi, dar kartą pagalvok ar tikrai eini geru keliu (kartais ir aplinka būna teisi…). O jei aplinka neteisi, vadinasi reikia keisti pačią aplinką. Tik ne iškarto – pamažu.

Truputėli nesąžininga lyginti tūkstantmečių senumo civilizaciją, tautą, kuri šiuo metu sudaro praktiškai šeštadalį penktadalį pasaulio populiacijos ir kuklią mūsų, lietuvių, tautą, kuri galutinai susiformavo jau po Kristaus gimimo, o į pirmąją valstybę susivienjio vos prieš 8 šimtmečius. Truputį ne tos svorio kategorijos. Esu giliai įsitikinęs, kad padalijus Kiniją į 3 mln. gyventojų regionus, didžioji jų dauguma galėtų suskaičiuoti žymiai mažiau pasiekimų nei mes. Jeigu taip jau norisi Kiniją su kažkuo palyginti, Europos kultūra galėtų būti daugiau mažiau lygiavertis varžovas, nors irgi gerokai jaunesnis.

Europa problema yra ta, kad savo laiku, būdama neginčijamai stipriausia jėga pasaulyje, ji paskleidė savo kultūrą praktiškai visame pasaulyje, taigi tokiomis tradicijomis iš esmės pasaulio nenustebinsi. Tačiau ten, kur Europinė kultūra vis dar turi mažai įtakos – atokios, atskirtos vietovės, mūsų tradicijos tikrai stebina ir domina. Kinijos tradicijos, tuo tarpu, niekada nebuvo labai paplitusios už Azijos žemyno ribų – jų kultūra iš esmės yra labai uždara, tą puikiai įrodo taip vadinamieji ‘chinatown’ai’ vakarų kultūros miestuose. Ir todėl jie vis dar sugeba mus stebinti, kai ištraukia savo tradicijas iš už kultūrinės Didžiosios sienos, žinoma, kalbant perkeltine prasme. Juk pats pripažinai, kad apie Kinijos kultūrą nedaug težinai – užtai ji ir stebina.

Kita vertus mes irgi turime tradicijų, kuriomis galime stebinti užsieniečius, kad ir tuos pačius kiniečius – ne veltui vis daugiau jų traukia į Lietuvą kaip turistai. Keista, kad paklausei apie tautinį kostiumą – taip, žinau kaip jis atrodo, žinau kiek maždaug kainuotų jį pasisiūti ir kur geriausiai juos siuva. Moku jį nešioti ir netgi visai neblogai su juo atrodau :) O pats ar esi bent kartą jį apsirengęs ir sušokęs klumpakojį? Ir šis kostiumas tikrai iššaukia praeivių reakciją kitose Europos šalyse. Mūsų Velykų ar Kūčių tradicijos, kupinos pagoniškų papročių fragmentų, taip pat stebina visą likusią Europą – žinau, nes pats pristatinėjau šias tradicijas tarptautinėje konferencijoje Briuselyje.

Ar labai nustebinčiau pasakęs, kad žodis ‘cepelinas‘ yra kilęs iš vokiškiečių išradėjo pavardės ir kad patiekalas šį pavadinimą gavo dėl savo formos panašumo į dirižablį? Bet nuo to jis juk nepasidaro mažiau tradicinis. Jeigu jau antra ar trečia karta šeimininkių šį patiekalą ruošia svečiams pavaišinti, galima drąsiai sakyti kad tai tradicija. Gyvenam masinės kultūros laikais, maitinimo įstaigos vaikosi madų, dėl to ir pridygsta picerijų, kinų maisto restoranų ir pan. O jei nori paragauti tradicinės lietuviškos grybienės iš juodos duonos kubiliuko, gali aplankyti “Čili Kaimą”, “Forto dvarą”, “Katpėdėlę” arba “Bernelių užeigą”. Aišku močiutė kaime sugebės paruošti geriau, bet vistiek spaudžių šiom įmonėm dešinę už tai, kad dirba ta linkme. Kaune, Laisvės alėjoj, netoli Centrinio pašto yra puiki arbatinė. Maža, jauki, su draugiškomis “šeimininkėmis” – taip aš įsivaizduoju ir “smetoninę” arbatinę. O Grūto parke visai nesenai suvalgiau tikrai “tarybinį” kotletą iš metalinės valgyklos lėkštės, su sena aliuminio šakute – ir atsigėriau vandens su sirupu iš lygiai tokio pat tarybinio automato. Taip kad tradicinis maistas niekur neprapuolė, reikia tik žiūrėti truputį toliau savo nosies. O tradicijos nebūtinai turi būti tūkstantmečių senumo – tikrai ne amžius apsprendžia jų kokybę. Tradicijas mes kuriame kasdien – kažkada juk turi būti pradžia.

Su kelių šalių istorijos mokymo programomis esi susipažinęs? Esu visiškai tikras kad apie LDK mokosi tiek Lenkijos, tiek Baltarusijos, tiek Latvijos moksleiviai. Žinoma, ne taip plačiai kaip mes, bet tikrai mokosi. Iš šio sąrašo sprendžiu, kad LDK istorija nagrinėjama ir Oksforde, ir Kembridže. Encyclopædia Britannica, Encarta ir Wikipedia taip pat mūsų tikrai nepamiršo.

Nematau nieko keisto, kad Baltarusijos herbas yra labai panašus į LDK herbą. Jei mokykloje besigilinant į istoriją bent netyčia teko užmesti akį į LDK žemėlapį jos klestėjimo metais, greičiausiai pastebėjai, kad iš esmės visa Baltarusijos teritorija buvo LDK sudedamoji dalis. Taigi LDK herbas buvo ir jų herbas. Ir visiškai nenuostabu, kad sukūrę savo valstybę jie pasirinko savo senąjį herbą kaip savo naujos valstybės simbolį. LDK nebuvo vien lietuvių valstybė – lietuvių tuomet buvo dar mažiau nei yra dabar, ir Žalgirio mūšyje baltarusiai kovėsi petys į petį su lietuviais. Už savo valstybę. Lietuviai niekuomet nebuvo tiesiog užkariautojai – didžioji dalis slavų žemių prie LDK buvo prijungta ne karais, o sąjungomis, santuokomis su tų žemių valdovais. Lietuvių buvo per mažai, kad jie galėtų suformuoti imperiją, paremtą jėga. Bet jie sugebėjo suvienyti ir apjungti skirtingas tautas bendrai kovai dėl bendrų interesų. LDK buvo ne imperija, tai buvo sąjunga. Slavų žemėse lietuviai nesiekė įtvirtinti savo kultūros, kalbos ar religijos, buvo siekiama bendradarbiavimo. Ir būtent todėl jie sugebėjo taip ilgai išlaikyti tokią didelę valstybę, nesiremdami vien jėga.

1918 metais niekas nešnekėjo apie LDK atkūrimą. Lietuvių tauta tiesiog paskelbė, kad nori tvarkytis savarankiškai, ir įkūrė savo nacionalinę valstybę. Tai buvo visiškai naujas darinys, neturintis jokių realių sąsajų su LDK, išskyrus tai, kad abi šias valstybes sukūrė ta pati tauta. LDK yra lietuvių tautos istorijos dalis, bet ne Lietuvos valstybės. Tarpukario ir dabartinė Lietuva yra gerokai labiau susijusios 1990 m kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta po 50 metų trukusios okupacijos, atnaujinant konstitucijos, ir visos įstatyminės bazės galiojimą. Žinoma, 50 nepraėjo be pėdsakų ir visi šie dokumentai buvo morališkai pasenę, todėl buvo labai skubiai atnaujinti. Tačiau atkurdama nepriklausomybę Lietuva išsaugojo valstybės tęstinumą, diplomatinių santykių istoriją, atgavo Šveicarijoje laikytas valstybines aukso atsargas ir pan.

Aš už tamstą berods esu kiek jaunesnis, bet sunkumų susitapatinant su savo šalies ir tautos istorija neturiu, nes tais dalykais domėjausi. Yra toks geras pasakymas, kurį nuolat kartodavo mano istorijos mokytojas – “Žmogus nežinantis savo istorijos – žmogus, neturintis savo ateities”. Ir aš tuo tikiu, o tamstos straipsnis tik patvirtina šią nuomonę. Labai paprasta lengva ranka nubraukti beveik tūkstantį metų istorijos. Bet tuomet reikia savęs paklausti, kas tu toks esi. Lietuvis? Kas yra lietuvis, kas yra lietuvių tauta, jei ji atsiranda tik 1990-taisiais? Ko ji tuomet siekia ir kur ji eina? Ir kam iš viso reikėjo 1991 metais gultis po tankais, kodėl reikėjo atsiskirti nuo Sovietų sąjungos, kurios užantyje buvo taip ramu? Kaip atsakyti į tokį klausimą, atsiribojus nuo ankstesnių įvykių?