Gaila, bet tokie vakarai beveik niekuomet nepavyksta, jei bandai juos planuoti iš anksto – reikia pasiduoti impulsui, akimirkos norui.

Kai popietę pajudėjom iš namų, žinojom tik du dalykus – kad 18 val. Vilniuje mūsų laukia spektaklis, o  pakeliui dar norim užsukti į “Kibin-drive” ir paragauti išgirtų kibinų. O visa kita – sugalvosim vietoj.Taigi mūsų “gero vakaro” naujausias receptas prasideda nuo neilgos kelionės automobiliu. “Neilgos”, žinoma, yra sąlyginis terminas , bet valanda praleista automobilyje neprailgsta, ypač jei keliauji ne vienas. Neskaičiuojant trumpo “pit-stop” “Kibin-drive”, į Vilnių atvykom be nuotykių ir daugiau nei valandą anksčiau nei reikėjo.

Savo plieninį vežimą palikom Katedros aikštės pakrašty ir patraukėm į Gedimino prospektą. Žmonių – nedaug, bet gatvė neatrodo tuščia. Prie vienos kavinės lauko staliuko susimetusi linksma kompanija – kažkas brazdina gitara, o viena iš merginų šoka įmantrų šokį.

Šaltesnis vėjo gūsis nuginė į Coffee Inn’ą. Neesu didelis kavos mėgėjas, bet jei Vilniuje įsigeidžiu kavos, šis vardas mano sąraše visad pirmoje vietoje, nes jų karamelinis makijato – kol kas skaniausa mano ragauta kava.

Apsiginklavus garuojančiu vienkartiniu puodeliu vėjo nebesijaučia. Įkišom nosį į gretimą prekybos centrą, kuris garsiai skelbiasi švenčiąs gimtadienį. Tiesa, į pačias parduotuves netraukia – tiesiog apeinam ratą, paskaičiuojam “krizės ženklus” – tuščias vitrinas ir užrašus “greitai čia bus Rimi” ir traukiam toliau.

Suurzgęs skrandis draugiškai primena apie mašinoje likusius kibinus, bet juos nugali greta stovintis nežinia kada lankytas “McDonalds”. “Vienas sūrainis – ne nuodėmė” drąsiai galėtų būti jų firminis šūkis… :) Kramsnojant, stebint praeivius ir spėliojant, kokia kalba šnekučiuojasi prie gretimo staliuko įsikūrę vyriškiai priartėja ir metas traukti į teatrą.

Raudonas kilimas prie įėjimo kelia savotiškus jausmus, ypač kai jį mindai vilkėdamas toli gražu ne smokingą. Stoviniuodami foje susiradom linksmą užsiėmimą – stebėti, kas iš “grietinėlės” teikėsi pagerbti spektaklio premjerą savo apsilankymu. Suskaičiavom visų galų ministrą Oleką, wannabe prezidentą Algirdą Butkevičių, daininką Jeronimą Milių, aktorę Moniką Bičiūnaitę.

Apie spektaklį plačiau parašyti pažadėjau Miesto IQ, todėl čia tik parašysiu, kad spektaklis buvo geras, o Valentinas Masalskis ir Eglė Gabrėnaitė vaidino tikrai puikiai. Vienintelis dalykas kurio tikrai pritrūko, tai stipresnės pabaigos. Kai nusileido uždanga, supratau, kad tai jau pabaiga, bet vis neapleido jausmas, kad ji turėtų pakilti dar vienai scenai. Tikriausiai panašiai jautėsi nemaža dalis žiūrovų, nes ovacijos liovėsi gan nepelnytai greitai. Turim šiek tiek priekaištų ir parinktai muzikai, bet čia – jau detalės.

Prieš pasukdami namop dar kartelį aplankėm Coffee Inn’ą – pačiu laiku, nes už mūsų išsirikiavo eilutė. Važiuojant į Kauną išblėso paskutiniai dienos atšvaitai, o mūsų vakaras užsibaigė nekasdieniška, bet labia miela diskusija. Dar įveikiau skyrelį iš mėgiamos knygos ir užmigau įsitikinęs, kad sekmadienio vakarus reikėtų leisti būtent taip.

Buvau nustebintias KMU klinikų perslonalo. Kad ir kaip būtų keista – iš gerosios pusės. Iš savo gerą pusdienį trukusio vizito turiu tik dvi neigiamas pastabas.

Pirmiausia – ilgas laukimas. Suprantu, kad mano koja nereikalavo tokio skubaus dėmesio, kaip širdies sutrikimų bei panašių negalavimų kamuojami žmonės, bet laukimas prailgo. Užsiregistruoji ir lauki, tave apziuri – vėl lauki, padaro rentgeno nuotrauka – lauki iš vis ilgai… Visos apžiūros, procedūros ir tyrimai, kuomet buvau aktyviai ‘gydomas’ truko gal valandą, tuo tarpu man Klinikose teko praleisti bene penkias. 

Iš to ilgo laukimo kilo ir antroji pastaba – televizorius laukiamajame, visą pusdienį transliavęs BTV. Jau taip laukti nuobodu, o dar iš ekrano plyšoja “Pinigų lietaus” vedėja, kuri, rodos, tuoj apsiverks, jei kokiam kvaileliui nepadovanos 300 Lt, surinktų iš kitų skambinusiųjų… Jau geriau rodytų “Animal planet”, “Discovery” arba seną gerą “Na, palauk!” kaip Šilainių poliklinikoje.

Nepaisant šių dviejų, tikrai neesminių problemėlių visa kita maloniai nustebino. Personalas bendravo šiltai, draugiškai ir mandagiai. Ne tik su manimi, bet ir su piktais, nervingais kitų pacientų artimaisiais.  Ir tai veikia – biena moterėlė po kurio laiko netgi atsiprašė registratorės, kad pikta prišnekejo nesamonių :) Net ir laukti ne taip sudėtinga, kai esi nuolat informuojamas apie eigą – priėjusi darbuotoja praneša, kad buvo iškviestas traumatologas, paaiškina, jog laukti tenka ilgiau, nes šiandien priėmime daug traumuotų žmonių.

Visada buvo paaiškinama, kokiu tikslu atliekama viena ar kita procedūra, paklausiama sutikimo. Galėjau netgi rinktis, ar leisti rezidentui atlikti tokią procedūrą, kaip skysčių ištraukimas iš sanario. Galiausiai patys gydytojai susitarė, kad mane artimiausią savo darbo dieną priimtų kelio traumų specialistas, nors jo tvarkaraštis užimtas iki pat kovo vidurio. 

Žodžiu, dedu didelį pliusą Klinikų personalui, kuris dar padidėja prisiminus kaip teko lydėti mamą į Raudonojo kryžiaus ligoninės traumpunktą. Keep up the good work!