Trumpai tariant, Tiny.lt leidžia ilgą nuorodą:

http://www.balsas.lt/naujiena/242608/lietuvos-rytas-pralaimejo-ispanijoje/rubrika:naujienos-sportas-krepsinis 

sutrumpinti iki gerokai trumpesnės:

http://tiny.lt/k43yd8m

Šiuo atveju nuoroda nuo 109 simbolių buvo sutrumpinta iki 22. Kam to reikia? Trumpomis nuorodomis lengviau operuoti, jų nesugadins automatiškai eilutes trumpinantis el. pašto klientas. Tokias nuorodas dažnai naudoja mikroblogintojai (Twitter, Blake.lt), nes jiems nuorodos trumpumas yra labai svarbus.

Be to, tokią nuorodą patogu naudoti, kai dėl vienų ar kitų priežasčių ją reikia nusirašyti ir vėl įvesti ranka – sumažėja klaidų tikimybė, be to taip patogiau ir greičiau. Šiuo atveju pavyzdys galėtų būtį žurnaluose prie straipsnių pateikiamos nuorodos.

Tikriausiai niekam nereikia smulkiau pristatinėti One.lt? Daugiau kaip 800.000 unikalių lankytojų¹, antras lankomiausias tinklalapis visame lietuviškajame internete. 2008 m. gegužės-liepos mėnesiais portalas galėjo netgi didžiuotis lankomiausiojo vardu, aplenkęs ilgametį lyderį delfi.lt. Tiesa, tai buvo ne paties one.lt augimo, o delfi.lt problemų¹ ² ³ pasekmė. Rugpjūtį viskas vėl stojo į senas vėžes¹.Žvelgiant į gemiusAudience¹ duomenis matyti, kad One.lt augimas nėra didelis, ir daugmaž atitinka bendras visos rinkos tendencijas. Atotrūkis tarp dviejų grandų (delfi.lt/one.lt) ir likusių portalų yra pakankamai ryškus, tačiau paskutiniais mėnesiais ima mažėti – sparčiau auga plius.lt, lrytas.lt ir kiti pirmojo dešimtuko projektai. Kalbant apie socialinių ryšių portalų rinką, atotrūkis nuo konkurentų tampa dar akivaizdesnis. Tik auditorijose virš 25 metų draugas.lt sugeba perdaug neatsilikti nuo one.lt, tuo tarpu jaunesnėse auditorijose skirtumą tikslingiau skaičiuoti kartais o ne procentais.

Ir visgi One.lt matyt jau nujaučia bėdą, nes studentiškame konkurse bando pigiai gauti gerų idėjų. Užduotis “BEST sprendimų” konkurso dalyviams skambėjo taip – “Kaip padidinti vartotojų iki 25 metų skaičių ir kaip padidinti vartotojų virš 25 metų aktyvumą”. Iš esmės šie du klausimai, mano labai kuklia ir grynai asmenine nuomone, reziumuoja tai, kas galėtų būti blogai su One.lt. Dėl antrosios dalies viskas kaip ir aišku, bet štai pirmasis klausimas iš karto kelia keletą klaustukų.

Aš priklausau tai kartai, kurios kelias į internetą prasidėjo nuo IRC pokalbių kambarių ir One.lt nemokamų SMS žinučių. Mano anketos duomenys rodo, kad užsiregistravau 2001 metais ir galiu paliudyti, kad daugelio tuometinių 10-15mečių vienas iš pirmųjų veiksmų internete buvo prisiregistravimas one.lt. Tikrai nedrįsčiau teigti, kad ši mada per prabėgusius metus būtų bent kiek pasikeitusi, o kai 2006-aisiais one.lt pabandė pavirsti socialinių ryšių portalu, tik dar labiau sustiprėjo. Trumpa momentinė apklausa parodė kad 48 iš 50-ties jaunuolių jau yra prisiregistrave one.lt, tiesa, ne visuomet aktyviai naudojasi savo anketa. Tad kur one.lt dar nori plėstis? Į tuos du žmones kurie yra kategoriškai nusistatę prieš one.lt kaip reiškinį? Kažkaip abejoju. Mano manymu yra du paaiškinimai – arba mados staiga pasikeitė, arba one.lt nemoka teisingai užduoti klausimo.

Pirmuoju atveju drįsčiau spėti, kad dabartiniai 10-15 mečiai interneto naujokai nebe taip dažnai pradeda kelią į internetą nuo one.lt, o renkasi kitus tinklalapius- tiesioginius konkurentus frype.lt, draugas.lt, Facebook ir kt., el pašto sistemas tokias kaip Gmail ar Yahoo! Mail arba labiau specializuoutas bendruomenes, tokias kaip cha.lt, kur susirenka nemažas humoro gerbėjų ratas. Kodėl? Todėl, kad specializuotos paslaugos geriau atitinka jų poreikius – cha.lt lengva rasti anekdotus apie petriuką kolekcionuojančių draugų, Gmail duoda didesnę ir patogesnę pašto dėžutę, frype.lt ir Facebook tiesiog turi daugiau sąvybių… 

Antras variantas – neteisingai užduotas klausimas. Galbūt one.lt tiesiog nori susigrąžinti užsiregistravusius, bet portalu nesinaudojančius vartotojus (tokius kaip aš)? Tada pirmiausiai reikia klausti – kodėl jie nebesinaudoja portalu? Atsakymas ir vėl atveda prie tų pačių sąvbių – paštas perkeltas į Gmail, bendravimas – į Skype ir MSN, bendraminčių skruzdžių augintojų dažniausiai ieškoma skrusdelynas.lt forume. Atikdami tyrimą “BEST sprendimų” užduočiai šenkėjomės su keliais tikslinės grupės atstovais, klausėme apie one.lt privalumus ir trūkumus. Bene vienintelis pasikartojantis privalumas buvo kad “one.lt naudoja visi“. Slidus privalumas, ypač kai konkurentai spaudžia. 

Aukščiau sakiau, kad antra klausimo pusė kaip ir aiški – kaip padidinti vyresnių vartotojų aktyvumą portale. Kam to reikia, daug sukti galvos netenka – daugeliui relamos užsakovų įdomesni yra perkamąją galią turintys vartotojai, o tokie dažniausiai būna vyresni. Vadinasi, norint brangiau parduoti reklamą, reikia suformuoti reklamdavių požiūriu “patrauklesnę auditoriją”. Atsakymas šiuo atveju irgi daugmaž aiškus – reikia duoti vartotojams ką veikti. Kalbantis su tikslinės grupės atstovais paaiškėjo kad vyresnieji ima palaipsniui mažiau dalyvauti portalo veikloje. Pagrindinės priežastys – elementarios: “nėra ką veikti” ir “mažiau naudojasi draugai”. Abi jos sudaro puikią priežasties ir pasekmės grandinę, taigi susidaro aktyvumo mažėjimo spiralė: Nėra ką veikti -> mažiau naudojasi -> mažesnis draugų aktyvumas -> dar labiau nėra ką veikti -> dar mažiau naudojiesi ->  … ir taip be galo.

One.lt šiuo metu paprasčiausiai neturi ką pasiūlyti vyresniam vartotojui – iš nuotraukų vertinimo jau išaugta, tarpusavio bendravimui greičiau ir patogiau naudotis Skype ar pan. Draugų ratas susiformavęs, o naujas pažintis lengviau rasti specializuotuose pažinčių poraluose. Ir taip toliau. Vėl atsimušame į tą pačią – sąvybių trūkumo – sieną.

Egzistuoja ir dar viena problema. Kaip ir daugelis sparčiai augusių interneto projektų one.lt savo laiku susidūrė su problema, kad vartotojų skaičius ir resursų poreikis augo greičiau, nei materialinė bazė, dėl ko nukentėdavo patikimumas, greitis, portalo veikimas. Prieš keletą metų piko metu (po pamokų, į pavakarę) prisijungti prie sistemos buvo labai sudėtinga, nes serveriai nepajėgdavo aptarnauti visų norinčiųjų. Kartkartėmis tokios klaidelės vis dar iššoka ir dabar, bet fiziškai problema jau yra gerokai aptvarkyta. Sakau “fiziškai”, nes per ilgą laiką atsirado ir psichologinis – įvaizdinis problemos aspektas. Daugelis vartotojų vis dar laiko one.lt lėtu prastai veikiančiu ir mažai prižiūrimu tinklalapiu. Prie šio mito prisidėjo ir tai, kad puslapio grafinis apipavidalinimas praktiškai nesikeitė nuo pat įkūrimo 2000-aisiais, o personalas ne itin skubiai atsakydavo į užklausas. Internete netgi sklando mitas, kad one.lt prižiūri vienas žmogus.

Trečioji bėda – grynai vidinė organizacijos problema. Tai – požiūris. Į savo verslą, vartotoją, klientą, poziciją rinkoje. Tik labai retas verslas gali ilgą laiką sėkmingai parduoti savo produktą tuo erzindamas savo vartotojus. Reklamos kiekiai ir formos yra pasiekę tokį lygį, kad nemažai daliai vartotojų jau lenda per gerklę, bet one.lt pardavimų vadovas BEST Internet rinkodaros kongrese visiems netingintiems klauysytis aiškino, kaip dar galėtų įgrūsti reklaminį skelbimą one.lt vartotojams. Iš bendrovės marketingo direktorės kalbos per “BEST sprendimus” labiausiai įstrigo pasakymas, kad “mes ir taip jau turime didelį bokštą, ir nenorime jo dar aukštinti tik stiprinti esamus pamatus”. Kaip supratau, buvo turima omenyje, kad ir taip jau yra daug funkcijų, tereika jas tobulinti. Deja, mano požiūriu, one.lt bokštas yra aukštas tik vartotojų skaičiaus požiūriu, o jį laikantys funkciniai pamatai yra labai siauri, todėl bet koks permainų ir konkurencijos vėjas gali padaryti didelės žalos, nepriklausomai nuo to, kokio tvirtumo tie pamatai būtų.

Per savo jau netrumpą amželį praleistą internete, teko naudoti nemažai skirtingų TVS (kas nežino – tai Turinio Valdymo Sistema, plačiau – čia), ne vieną – diegti, o dėl vienos atsiradimo virtualiame pasaulyje esu “kaltas” asmeniškai. Pastarosios vertinti nesiimsiu – tegu tai daro mano klientai – o šiame straipsnyje pabandysiu pažvelgti į idealios TVS klausimą iš rimto vartotojo (angl. power user) pozicijos.

Kalbėdamas apie “rimtą vartotoją” turiu omeny ne pilietį su minimaliomis IT žiniomis, sugebantį tik prisijungti prie TVS ir, jei pasiseks, nieko nesugadinant pridėti naują įrašą, o apie nusimanantį žmogų, kuris ne tik sugeba naudotis daugeliu TVS funkcijų, bet ir jas įsidiegti bei, esant poreikiui, modifikuoti. Taigi, kokia TVS būtų ideali tokiam vartotojui? Prisiminkime, kad tai nėra “tikras programuotojas”, kuriam svarbios visos techninės smulkmenos. Šiam vartotojui svarbu lengvai ir neskausmingai atlikti visus reikalingus veiksmus.

Pažintis su kiekviena TVS prasideda nuo diegimo. Kokią sistemą galima paprastai ir greitai įdiegti? Drįsčiau teigti, kad ji turėtų būti parašyta PHP programavimo kalba – ją palaiko didžioji dalis talpinimo paslaugų tiekėju, o “rimtas vartotojas” greičiausiai bent šiek tiek nusimanys šioje kalboje. Smagu, kai didžioji dalis diegimo procedūrų yra automatizuota – nereikia rankiniu būdu kurti duomenų bazių ir pan. WordPress kūrėjai teigia, kad jų sistemą galima įdiegti per penkias minutes – realybėje tai trunka kiek ilgiau bet iš tiesų ši diegimo sistema labai paprasta ir greita.

Malonu, kai išvaizdos (temų) failai laikomi atskirai ir juos nesunkiai galima redaguoti. Jei dar yra patogi priedų (angl. plug-ins) sistema, likusi rinkmenų struktūra tokiam žmogui visiškai nesvarbi. NePo nemėgsta kai valdymo sritis yra atskirta tuo pagrindinės sąsajos. Mano nuomonė priešinga – gerai kai valdymo sritis išlieka vienoda ir standartizuota, o pagrindinė sąsaja gali būti keičiama pagal poreikius. Kai nereikia rūpintis valdymo elementais, pagrindinę sąsają galima keisti gerokai lanksčiau.

Svarbi tema – daugiakalbystė. Ši funkcija nėra taip jau dažnai reikalinga, bet kai prireikia, norisi, kad ji veiktų gerai ir patogiai. Deja, kol kas gerai išspręstos šios problemos dar neteko matyti.

Kalbant apie funkcijas, greta įprastinių turinio valdymo savybių, jau standartu tampančių naujienų srauto (RSS ar ATOM) funkcijų, dažnai prireikia tokių priedų kaip apklausos, reklaminių skydelių modulių. Lankomumo statistika – reikalingas ir patogus dalykas, bet “rimti vartotojai” greičiausiai naudojasi tikslesnėmis ir patikimesnėms programomis, analizuojančiomis serverio “log’us”. Turbūt pati geidžiamiausia savybė būtų patogi plėtinių sistema ir platus jų pasirinkimas – tuomet “rimti vartotojai” galėtų priderinti savo sistemą prie savo poreikių.

Tai tų pamąstymų apie idealią TVS. O kaip galvojate Jūs?

Šis tas apie patį žaidimą. Kadangi esu prisiekęs ekonominių simuliacijų, tokių kaip VEMP, Bankų konkurencija, Capitalism, perfectcompetition.net gerbėjas, natūralu, kad mano kuriamas žaidimas taip pat priklauso šiam žanrui. Tai bus daugelio žaidėjų interaktyvus žaidimas (angl. massive multiplayer online), kuriame žaidėjas pateks į aukščiausio lygio verslo vadovų, savininkų ir investuotojų pasaulį. Pradėdamas gyvenima šiame žaidime žaidėjas gaus tam tikrą sumą pinigų, kuriuos galės panaudoti savo nuožiūra – įkurti nuosavą verslą, investuoti į kitų įmonių akcijas. Kiekviena įmonė turi savo vadovą (CEO), kurį balsavimu išrenka įmonės akcininkai.

Gyvenimas Eco-sim ADAM pasaulyje yra suskirstytas į sąlyginius laiko tarpus – periodus. Kiekvienas periodas teoriškai atitinka 3 mėnesius realaus laiko. Kiekvienam periodui įmonės vadovas turi priimti 6 sprendimus apie įmonės veiklą: nustatyti produkcijos pardavimo kainą, gamybos apimtis, išlaidas rinkodarai, tyrimams bei rinkos vystymui. Įmonės akcininkai gali duoti vadovui tam tikrus patarimus, tačiau galutinį sprendimą priima vadovas. Pasibaigus periodui atsižvelgiant į įmonės ir konkurentų sprendimus apskaičiuojami įmonės veiklos rezultatai ir vadovui bei akcininkams pateikiama ataskaita, kuria remdamiesi jie gali priimti tolimesnius sprendimus. Sprendimų priėmimą taip pat gali įtakoti visiems prieinama bendra rinkos ataskaita, kur nurodomi bendrieji rinkos rodikliai, taip pat, pagrindiniai konkurentų rezultatai. Žaidimo tikslas – tapti “kalno karaliumi”, virtualiu Bilu Geitsu – turtingiausiu ir įtakingiausiu žmogumi visame pasaulyje.

Toks būtų trumpas žaidimo pristatymas, daugiau detalių pateiksiu vėliau. Tiesą pasakius, dar ne viską iki galo esu apgalvojęs :) Be to, INDAGO konkursas reikalauja, kad šitame bloge kas savaitę atsirastų bent vienas įrašas, taigi šiek tiek medžiagos pataupysiu ateičiai, jei kokia savaitė bus labai ‘slow’ ir nebus ką daugiau rašyti ;)

Ką tik apturėjau pirmą rimtesnį konfliktą su savo Ubuntu Linux sistema, taigi, noriu pasidalinti įspūdžiais. Pirmiausia pastebėjimas – niekada neužpildykite savo disko iki 100% žymos, nes tuomet sistema gali imti elgtis neprognozuojamai. Apie tai ir pabandysiu papasakoti toliau.

Taigi, buvau pernelyg užsiėmęs savo darbais ir nepastebėjau, kaip diske ištirpo paskutinis laisvas megabaitas – tai ir buvo visų problemų priežastis, tik aš to dar nežinojau. Sistema ėmė kartas nuo karto sustingti – sekundę, kitą nereaguoja į aplinką, o po to vėl dirba kaip dirbusi. Vis dar esu pripratęs prie panašių Windows pokštų, tai nelabai kreipiau į tai dėmesį. Tačiau tikrai nustebau, kai nepavyko pakeisti ekrano raiškos nustatymų, o kiek vėliau – atsidaryti Synaptic paketų valdyklės. Netrukus vaizdas ekrane pradėjo dvigubintis – lyg būtų bėdų su grafikos posistemiu, o dar po pusės minutės kažkaip netikėtai atsidūriau prisijungimo prie sistemos lange. Pasijutau lyg būčiau dirbęs su Windows – nei klaidos pranešimo, nei jokios informacijos – nieko. O kad būtų dar linksmiau – prisijungti prie sistemos nebepavyko – paspaudus prisijungimo mygtuką sistema lyg niekur nieko vėl išmesdavo prisijungimo langą – ir jokio pranešimo, jokios informacijos… Visa laimė, kad prisiminiau, jog prieš šią problemą diske trūko vietos.
Paprastai tokią problemą galima išspręsti gan greitai – tik reikia suprasti, kad problema būtent dėl to. Tiesiog paspauskite Ctrl+Alt+F1, prisijunkite prie sistemos tekstiniame rėžime ir paleiskite komandą

sudo apt-get clean

(išvalo parsisiųstų paketų saugyklą) arba

find ~/.thumbnails -type f -atime +7 -exec rm {} \;

(išvalo automatiškai sugeneruotų thumbnail’ų saugyklą). Šios dvi komandos turėtų išlaisvinti pakankamai vietos, kad galėtumėte normaliai prisijungti ir tęsti valymą grafinėje aplinkoje.

Nusprendžiau kad atėjo metas pixel.lt skaitytojams ir komentuotojams pateikti šią opią ir svarbią temą. Tikrai nesitikiu, kad mano nuomonė bus priimtina jums visiems, ir iš tiesų labai tikiuosi, kad atsiras žmonių, norinčių ir galinčių šia tema diskutuoti.
Pirmiausiai noriu pabrėžti, kad esu už kompiuterijos terminų ir programų lietuvinimą. Už protingą lietuvininimą. Šiuo atveju pabrėžiu žodį ‘protingas’, nes tenka pripažinti, kad lietuvių terminologijos strategams to protingumo kartais pritrūksta.

Mintis parašyti šį straipsnį kilo tuomet, kai “Kompiuterija-PC World” žurnale aptikau viename forume dar 2005 metų rugpjūtį savo išsakytą mintį:

Pagrindinė terminų lietuvinimo problema: kalbininkai lietuvindami terminus atsižvelgia tik į jų suderinamumą su lietuvių kalbos gramatika ir žodynu, žodžių darybos taisyklėmis. Tačiau pamirštama keletas labai svarbių dalykų – kalbos ekonomijos dėsnis, teriminų patogumas ir aiškumas vartotojui. Be šių trijų faktorių joks terminas neišstums iš profesinio slengo ten įsišaknijusių svetimybių. Pavyzdžiui juokingai skamba bandymas žodį “hostas” pakeisti tokiu griozdu kaip “pagrindinis sistemos kompiuteris”.

Tai, kad tokia sena mintis buvo prikelta ir paskelbta viename iš didžiausių šalies IT leidinių veikiausiai rodo du dalykus. Pirma – šie teiginiai vis dar yra aktualūs ir mūsų terminologija vis dar turi problemų. Antra – nepakankamai daug žmonių ir nepakankamai dažnai kalba apie šiuos dalykus. Taigi šiuo straipsniu tikiuosi pasiekti du tikslus – apžvelgti, kaip šiuo metu sekasi lietuviškų IT terminų darybos kalviams ir paskatinti didesnį skaičių žmonių domėtis ir kalbėti apie lietuviškąją IT terminologiją.

Žodynai

Taigi, kaip mums sekasi? Pirmiausiai, smagu matyti Enciklopedinį kompiuterijos terminų žodyną. Gaila, kad jis toks nepopuliarus – mano vizitas buvo vos 1225-tas nuo 2005-10-19. 2005 metais Valstybinės lietuvių kalbos komisijos aprobuotas, parengtas žmonių, kurių pavardės girdėtos daugeliui su informatika mokykloje susidurusių žmonių: Valentinos Dagienės, Gintauto Grigo… Atrodo turėtų būti pakankamai rimtas ir naudingas produktas. Tad kodėl niekas juo nesinaudoja? Pirmiausiai į akis krenta paskutinio atnaujinimo data: 2006 m. gegužės 30 d. Senokai, ypač tokiai sparčiai besikeičiančiai šakai kaip kompiuterija. Kalbant apie išsamumą, žodyne pateikiama 2000 terminų aprašymai. Daug tai ar mažai, palieku spręsti jums. Ten pat radau ir Aiškinamąjį kompiuterijos terminų žodyną. Šis jau išsamesnis – 4000 terminų, iš kurių pusė paimta iš enciklopedinio žinyno, o pusė – naujų. Šiek tiek terminų ir nuorodų pateikė ir lietuviškoji wikipedijos šaka. Taigi, negalime sakyti, kad nėra kur pasitikslinti vieną ar kitą terminą. Deja, nemanau kad daug žmonių žino ir naudojasi šiais įrankiais. Aš, nors ir šiek tiek domiuosi lietuviškais terminais, šiuos išteklius aptikau tik berašydamas šį straipsnį. Ir, tiesa sakant, vargu ar grįšiu ten dar kartą – smagu kad tie dalykai yra, bet matau kelis esminius šių žodynų trūkumus. Pirmiausiai – absoliučiai neįmanoma įsiminti tokio žodyno adreso, kad prireikus galėtum iš karto į jį patekti. O kas karta jo ieškoti paieškos sistemoje dauguma vartotojų tingės – bent jau aš tai tikrai. Vartotojo sąsaja manęs irgi nesužavėjo – negalima sakyti, kad ji nepatogi, greičiau jau neįprasta ir dėl to šiek tiek erzinanti. Tačiau bet kuriuo atveju, smagu kad šie žodynai iš viso egzistuoja.

Terminai

Mintyje, kurią citavau straipsnio pradžioje, minėjau žodį `hostas`, kaip neprotingo svetimybių keitimo atvejį. Man pasidarė įdomu, ar situacija su šiuo žodžiu pasikeitė. Pabandžiau jį surasti “Aiškinamąjame žodyne”, tačiau man nepasisekė. Truputį patyrinėjus paaiškėjo, kad neteiktini žodžiai yra pateikiami atskirai, paprasto html dokumento pavidalu. Nustebau, kad sąrašas toks neilgas ko gero mažiau nei 100 žodžių. Šiame sąraše ‘hostas’ jau yra – dabar jį siūloma keisti “pagrindiniu kompiuteriu”. Geriau negu prieš porą metų, bet vis dar pernelyg didelis griozdas, kad galėtų ‘hostą’ išstumti iš profesinio žargono. Mano nuomone, čia yra vienas iš tų atvejų, kai arba teks susitaikyti su svetimybe, arba protingai parinkti trumpą ir aiškų naujadarą. Senojoje diskusijoje buvau pateikęs ir nedrąsų pasiūlymą – pasinaudojant reikšmine žodžio “pagrindinis” šaknimi suformuoti naujadarą, tarkim “pagrindys”. Jeigu vietoj ‘prezentacijos’ prigijo ‘pateiktis’, mano pasiūlymas taip pat turi šansų.
Skaitydamas paskutines Valstybinės lietuvių kalbos komisijos naujienas, susidariau įspūdį, kad komisija pamažu nuleidža rankas ir įsileidžia tarptautinius žodius, kuriuos iki šiol bandė keisti. Taip ’serveris’ nuo 2007-01-16 tapo pagrindiniu teikiamu terminu, o ‘tarnybinė stotis’ tapo sinonimu. Kiek anksčiau ‘failas’ įgijo daugiau mažiau lygias teises su ‘rinkmena’. Dėl serverio sutinku, nes ‘tarnybinė stotis’ – pernelyg ilgas ir nepatogus terminas. Tačiau, ‘failo’, mano nuomone, įsileisti nederėjo, nes ‘rinkmena’ jį pakankamai gerai keičia. Deja, gali būti, kad ‘failas’ tiesiog spėjo pernelyg giliai įsišaknyti prieš pasiūlant naująjį terminą.
Neteiktinų žodžių sąraše trumpai jį peržvelgęs radau ir tikrai gerų žodžių, ir gana kvailų pasiūlymų. Tarkim žodžio ‘apgreidas’ (iš ang. ‘upgrade’) keitimas ‘plėtotė’. Žinoma, tai geriau, nei kitas siūlymas – ‘naujovinimas’, tačiau man ‘plėtotė’ labiau asocijuojasi su Firefox `extension`, Operos `widget`arba Winamp’o ‘plug-in’, tuo tarpu žodį ‘upgrade’ būčiau labiau linkęs keisti ‘atnaujinimu’. Tiesa, šiuo žodžiu jau verčiamas žodis ‘update’… Galbūt jūs turite geresnių minčių?

Pabaigai

Bendrai žvelgdamas tiek į neteiktinų terminų sąrašą, tiek į naujausius kalbos komisijos nutarimus, matau teigiamus požymius – vis daugiau teikiama dėmesio terminų patogumui, paprastumui ir suprantamumui, ne tik aklai žiūrima kalbos taisyklių. Džiugu matyti tokias tendencijas.
Baigdamas šį straipsnį norėčiau visus pixel.lt skaitytojus paskatinti garsiau reikšti savo nuomonę šiais klausimais. Kalbą iš tiesų kuria tie žmonės, kurie ją vartoja, o ne kalbininkai savo kabinetuose.

Šiame straipsnelyje trumpai aprašysiu, kaip pasinaudoti dinaminių DNS paslaugomis – domeno priskyrimą dinaminiam IP. Konkrečiai kalbėsiu apie www.no-ip.com ir Ubuntu operacinę sistemą, bet šios paslaugos prieinamos ir Windows bei MacOS vartotojams.
Pirmiausiai, jei dar neesate prisiregistravę No-IP.com, padarykite tai.

Sistema atsiųs jums patvirtinimo laišką, kuriame paspaudę nuorodą patvirtinsite, kad norite naudotis No-IP paslaugomis.

Prisijunkite prie sistemos ir paspauskite Add prie Hosts / Redirects.

Įrašykite betkokį subdomeno pavadinimą ir pasirinkite vieną iš siūlomų domenų. Aš pasirinkau hopto.org. Puslapio apačioje paspauskite Create Host.

Dabar jums reikės įdiegti klientą. Su Ubuntu viskas labai paprasta – atsidarykite terminalą ir įvykdykite komandą “sudo apt-get install no-ip”.

Įdiegę programą paleiskite “sudo no-ip -C” ir sukonfiguruokite klientą. Manęs jis tik paklausė No-IP prisijungimo duomenų, ir paklausė ar norėčiau kad programa kaip nors praneštų, atlikusi IP atnaujinimą. Atsakiau kad nenoriu.

Štai ir viskas. Nepriklausomai nuo IP pasikeitimų dabar visuomet galiu pasiekti savo kompiuterį per ****.hopto.org. Kiekvieną sykį pasikeitus IP, No-IP klientas atnaujina įrašą DNS serveryje, todėl kompiuteris visad pasiekiamas.

Taigi atėjo ilgai lauktos atostogos ir atsirado laiko visokiems ekspermentams apie kuriuos galvojau jau senai, bet taip ir neprisiruošdavau atlikiti. Nesenai rašiau apie pažintį su Ajax, o šiandien pakalbėsiu apie pirmosios savaitės įspudžius naudojantis Ubuntu. Jau senokai buvau paštu atsisiuntęs Ubuntu 5.10 Breezy Badger CD, taigi beliko imtis darbo.
Pirmiausiai prasivaliau dalį uždgrūsto savo seno gero 700mhz Duron kompiuterio disko (Linux paskyriau apytikriai 3.5 Gb). Tuomet atsispausdinau erneto “Kaip instaliuoti Ubuntu 5.10″, tris kart nusispjoviau per kairį petį ir ėmiausi darbo. Pradžioje nugasdino prognozė, kad diegimui prireiks 6-10 val, jei kompiuterio procesoriaus dažnis yra 1.2Ghz (maniškis beveik puse gigaherco silpnesnis), bet autorius matyt teisingai spėjo, kad naujokui procedūrą teks kelis kart pakartoti Iš trečio bandymo įdiegiau sistemą per maždaug 1.5 valandos.

Gerą įspūdį paliko diegimo vedlys – paprastas, suprantamas, be nereikalingos kosmetikos ir panašių dalykėlių. Sistema, galima sakyti, “fool-proof” – klaidoms vietos beveik nėra. Na nebent disko skirsnių tvarkymo dalyje galima pridirbti nesamonių, jei tikrai prastai susigaudai kompiuteriuose. Tiesa, “karo lauko bandymuose” man viskas net du kartus pakibo, kai vedlys pareiškė, kad negali nuskaityti disko, mat šis sugadintas. Kadangi abu kartus naudojau skirtingus naujus orginalius diegimo diskus, nusprendžiau, kad problema – mano sename Teac 40x skaitytuve, tarnaujančiame jau kokius 6 metus. Šiek tiek nustebau, nes per tuos metus nė karto nebuvo kilę su juo problemu – buvau netgi ėmęs jį vadinti “neužmušamu” . Trečią kartą pasinaudojau Nec CD-RW įrenginiu ir šį kartą viskas praėjo be problemų. Veikiau pagal instrukciją, tik disko dalijimo dalyje teko elgtis kitaip, nes “vedantis dalijimas” kažkodėl nenorėjo veikti.

Po maždaug 4.5 valandos darbo ekrane įsižiebė Ubuntu “welcome” langas. Įvedžiau prisijungimo vardą ir slaptažodį ir pagaliau patekau į savo pirmąją linux instaliaciją. Buvau prisiskaitęs apie sunkumus su aparatūrine įranga, todėl nusiteikiau kad dar teks ilgokai padirbėti iki viskas veiks prideramai. Ir buvau gerokai nustebintas, kai viskas ėjo kaip per sviestą – vaizdo, garso posistemiai, tinklo plokštė, vaizduoklis buvo atpažinti automatiškai, kaip ir per USB prijungtas skaitmeninis fotoaparatas Olympus. Tik daugiafunkcinis spausdintuvas – skeneris Samsung SCX-4100 kėlė problemų. Nieko nuostabaus – ir Windows aplinkoje teko dėl jo sugaišti visą pusdienį. Ubuntu irgi nelabai norėjo jį pripažinti, bet tikriausiai todėl, kad pradžioje nuėjau neteisingu keliu – ėmiausi ieškoti patarimų internete, užuot pabandes iš gamintojų tinklapio parsisiųsti valdiklį. Tiesa, kai galiausiai parsisiunčiau jį, teko ilgokai pavargti kol supratau, kaip Linux aplinkoje vyksta valdiklių diegimas.

Susitvarkęs su aparatūra ėmiau žvalgytis toliau. Turiu pasakyti, kad pasijaučiau tikras nežiniukas, nors prie kompiuterio sėdžiu jau kokius 12 metų. Programų, atnaujinimų diegimas, sistemos nuostatų derinimas – viską teko daryti bandymų ir klaidų keliu (keletas bandymų pasibaigė tuo, kad teko iš naujo įdiegti visą sistemą ). Ir dabar, po savaitės, vis dar jaučiuosi kaip visiškas naujokas, baisoka judinti naujus dalykus. Bet pati aplinka paliko gerą įspūdį. Nemėgstu didelių, apkrautų aplinkų, tokių kaip Windows XP ar ypač būsimoji Vista, todėl gražus ir lengvas Ubuntu vaizdas ir greitas darbas man tikrai daro gerą įspūdį. Manau kad kompiuteryje taip pat likusi Windows XP netruks apsitraukti dulkėmis

Kai pirmą sykį išgirdau apie Ajax, tai atrodė kažkas keisto, egzotiško ir, ko gero, labai sudėtingo. Sudėtingos šiai technologijai sukurtos bibliotekos šį įspūdį tik sustiprino, tačiau kai pradėjau gilintis ir domėtis, paaiškėjo, kad taip tikrai nėra. Man labai patiko Rasmus’ 30 second Ajax Tutorial, kuriuo ir remsiuosi šiame straipsnelyje. Kas mane pažįsta, žino, kad stengiuosi vadovautis šūkiu keep it simple – į viską žiūrėti kuo paprasčiau. Taigi čia pabandysiu pateikti paprastą požiūrį į Ajax. Čia mes nekalbėsim apie Ajax bibliotekas, tokias kaip SAJAX, XAJAX ir pan. Kalbėsime apie keletą JavaScript’o eilučių, kurios sudaro pačią technologijos esmę.

Kaip rašo vikipedija, Ajax (Asynchronous Javascript and XML) technologija naudoja šių technologijų kombinaciją:

• XHTML (ar HTML) ir CSS informacijos pateikimui.
• Dokumento Objektinį Modelį (DOM) bei JavaScript kalbą dinamiškam vaizdavimui bei interaktyvumui
• XMLHttpRequest objektą asinchroniniam duomenų apsikeitimui su serveriu.
• XML dažnai naudojamas kaip duomenų mainų tarp serverio ir kliento formatas, bet čia viskas priklauso nuo programuotojo pasirinkimo – galima naudoti ir paprastą tekstą, ir HTML, ir bet kurį kitą formatą.

Ko gero ir šis paaiškinimas gali nuskambėti komplikuotai, todėl nedelsdamas parodysiu paprastutį pavyzdį, kaip viskas veikia praktikoje. Pirmiausiai JavaScript’as:

function createRequestObject() {
  var ro;
  var browser = navigator.appName;
  if (browser == “Microsoft Internet Explorer”) {
    ro = new ActiveXObject(“Microsoft.XMLHTTP”);
  } else {
    ro = new XMLHttpRequest();
  }
  return ro;
}
var http = createRequestObject();function sndReq(action) {
  http.open(‘get’, ‘rpc.php?action=’+action);
  http.onreadystatechange = handleResponse;
  http.send(null);
}

function handleResponse() {
  if (http.readyState == 4) {
    var response = http.responseText;
    var update = new Array();

    if (response.indexOf(‘|’ != -1)) {
      update = response.split(‘|’);
      document.getElementById(update[0]).innerHTML = update[1];
    }
  }
}

Pirmoji funkcija sukuria užklausimo objektą, antroji skirta užklausos siuntimui į serverį, o trečioji interpretuoja iš serverio gautus duomenis.
Norint paleisti šią Ajax mini ‘biblioteką’ į darbą tereikia tiesiog įterpti šį kodo gabaliuką į html dokumentą ir onclick atribute ar tiesiog nuorodoje kreiptis į sndReq() funkciją. Pavyzdžiui štai taip:

  [valio]

Tokia nuoroda reiškia, kad kai kas nors paspaus šią nuorodą, neperkraunant puslapio į serverį bus nusiūsta tokia užklausa: rpc.php?action=alio
Dabar tereikia sukurti tokį rpc.php, kuris priimtų ir suprastų tokią užklausą, bei gražintų kažkokią informaciją. Pavyzdys galėtų būti štai toks:

switch($_GET[‘action’]) {
        case ‘alio’:
                / darom kažką rimto /
                echo “alio|alio tekstas”;
                break;
}
?>

Tai labai paprastas pavyzdėlis – iš tiesų rpc.php gali atlikti aibę užklausų į duomenų bazę, matematinių skaičiavimų ir gražinti rezultatą, atsižvelgdama į pateiktą užklausą – viskas priklauso nuo programuotojo poreikių.
Grąžintą atsakymą interpretuoja handleResponse() funkcija. Šiuo atveju pasirinktas paprastas vertikaliu brūkšniu sustaidyto teksto formatas, tačiau lygiai taip pat tai galėjo būti XML, HTML ar dar kažkas… Ši konkreti funkcija atpažįsta suskaidyto teksto dalis ir pirmąją interpretuoja kaip html elemento id, o antrąją – kaip to elemento vidinį HTML turinį. pavyzdžiui jei turime tokį kodą:

tai įvykdžius pavydzinę užklausą šis kodas pasikeistu štai taip:

alio tekstas

ir visa tai vyksta dinamiškai, neperkraunant viso puslapio.

Štai ir visas pagrindas. Visa kita yra tiesiog piramidės statymas ant šių pamatų – užklausos gali būti žymiai sudėtingesnės, jų apdorojimas, rezultatų pateikimas – visą tai riboja tik programuotojo fantazija. Bet pagrindą sudaro štai šios kelios eilutės. Todėl prieš aklai naudojant didžiules Ajax bibliotekas labai rekomenduoju pagalvoti – galbūt jums reikia tiesiog keleto paprastų funkcijų? Ajax iš tiesų yra labai naudingas ir galingas įrankis – padeda sutaupyti duomenų srautą, paspartinti internetinių sistemų veikimą. Bet, kaip ir visos kitos technologijos, tai nėra panacėja, tinkanti visiems gyvenimo atvejams. Ajax turi daug privalumų, bet jai nesvetimi ir trūkumai – pavyzdžiui, Ajax paremtos sistemos labai nesvetingos paieškos variklių atžvilgiu, nėra galimybės duoti kolegai nuorodą į tiksliai reikalingą vietą ir pan. Per dažnas Ajax vartojimas gali privesti prie anekdotinių situacijų: vienas žmogeliukas omnitel.php naujienų grupėje klausė, kaip su Ajax pakeisti visą dokumento body. Niekaip nesuprantu kam šiuo atveju reikia naudoti Ajax, jei galima tiesiog perkrauti puslapį – rezultatas bus tas pats. Taigi, tiesiog draugiškas perspėjimas – jauskite saiką

Kaip tinklapių kūrėjas, negalėjau neperskaityti asterisk straipsnio Už gražų kodą. Deja, gažus kodas – toli gražu dar ne viskas, kaip kažkas pastebėjo komentaruose. Kaip pavyzdėlį paimkime tinklalapį su ‘gražiu kodu’ – ZipFM. Kodą validatorius sukramto be problemų, tačiau jų nemažai kyla vos pabandžius atidaryti tinklapį. Laukiau lygiai 5 minutes, bet tas grožis man iki galo taip ir neatsidarė. Nežinau, gal čia kaltas Tako (atsiprašau, dabar jau ‘Zebra’) bazinis internetas, dienos metu tikrai nepasižymintis dideliu greičiu, bet kažkodėl esu tikras, kad tikrai nedaugelis interneto vartotojų Lietuvoje turi didelės spartos interneto linijas (geek’ai nesiskaito ).

Bet tiek to, pirmiausia pasižiūrėkime, koks gi tas kodas, kurį validatorius pripažino be priekaištų. Nieko nuostabaus – tik 21 eilutė, iš kurių 14 sudaro head blokas. Štai šis kodas:

http://paste.lt/paste/bddbee7308d43ffdb0d46e8c664e6561

Ką gi mes čia turim? O gi seną pažįstamą – frames. Tai jau galime vadinti pirmąja rimta problema, net nepažvelgus į patį puslapio vaizdą. Kodėl? Šiame straipsnyje pateikiama dešimt bene didžiausių frames keliamų accessibility (nerandu lietuviško atitikmens, bet toliau vadinsiu tai ‘patogumu’) problemų. Pradedant nuo to, kad Back, Refresh, PageUp ir PageDown mygtukai dažnai veikia ne taip kaip tikimasi ir baigiant prastais santykiais su paieškos varikliais.
Ir tai tik pradžia…
Antra rimta patogumo problema – griozdiškas flash puslapio viršuje. Ką ten viršuje – jis užima didesnę pusę naršyklės lango mano 1024×768 raiškos vaizduoklyje. Padidinus raišką santykis kiek pagerėja, bet paaiškėja, kad tinklapis vis tik kurtas 1024×768 raiškai, nes ją padidinus dešinėje lieka didelis baltas plotas. Tai verčia susimąstyti. Ir dėl to, kad šitas griozdas užsikrautų, aš laukiau 5 minutes. Ne dėkui, juo labiau kad vienintelės to daikto atliekamos funkcijos – elementarus meniu.
Žvilgtelėkime į kodą, kuriuo šis flash įterpiamas:
http://paste.lt/paste/cabf1a10a055b4dac1e771f608b91f99

Validatorius pasimetęs, nes nedeklaruotas doctype. Kai rankutėm nurodau, kad doctype yra HTML 4.01 Transitional, klaidų neranda. Šaunu, bet jei į 17 eilučių kodo dar būtų privelta klaidų, būtų jau visai prastai. Tiesa, dėl įdomumo dar patikrinau su XHTML 1.00 Strict – 53 klaidos, dauguma susiję su tuo, kad HTML žymos parašytos didžiosiomis raidėmis. Ką galima pasakyti apie kodą? Beveik nieko – flash įterpiamas naudojant javascript’a, taip pat čia pridėtas Google Analytics kodas – kiek keista, kad pačiame puslapio viršuje – aš stengiuosi dėti jį į galą, kad dirbdamas savo darbą netrukdytų vartotojams naudotis tinklapiu – dabar tenka laukti, kol skaitliukas nusiųs informaciją, o tai kartais užtrunka.
Dabar klaikioji dalis – pagrindinio rėmelio freimas. Pasižiūrėkite čia. Pirmiausia apie validatorių – 96 klaidos su HTML 4.01 Transitional, kurį nurodo patys kūrėjai (apie 562 klaidas tikrinant su XHTML 1.0 Strict nekalbėsim – tikrinau tik dėl smalsumo). Bet klaidų kiekis dar ne viskas, kaip minėjo kolega, aklai vaikytis validumo yra kvaila, nors naudojamas doctype šiaip leidžia labai daug. Panagrinėkime klaidas atidžiau. Pirmoji kyla dėl ne visai tvarkingai įterpto javascript’o. Aš asmeniškai laikausi pozicijos, kad javascript’us verta laikyti atskiruose failuose – tuomet ir dėl validatoriaus netenka galvos sukti, ir galima skriptą panaudoti keliuose puslapiuose nekopijuojant viso kodo, ir taisymas palengvėja. Bet jei jau nusprendėte dėti skriptą tiesiai į kodą – apgaubkite jį html komentaro ženklais ir nekils validumo problemų. Štai taip:
http://paste.lt/paste/ba1dda67052e37a33e15a13890cddd47

Taigi, žvelgiame toliau, ir matome table-based layout’ą. Man jau darosi gaila žmogaus, kuriam teks šį kodą taisyti. Naudojamas neegzistuojantis lentelės height atributas, toliau visa šūsnis praleistų paveikslėlio alt atributų. Nesuprantu, negi taip sunku prirašyti ten porą žodžių? Tai pagerintų puslapio informatyvumą žmonėms, naudojantiems screenreaderius ir panašią techniką. Vėliau vėl seka problemos dėl javascript (netgi pamirštama naršyklei nurodyti, kad tai – javascript’as). Daugybė pamirštų kabučių, sumaišyta tag’ų tvarka ir taip toliau… Kodui labai toli iki švaraus ar gražaus, o apimtis irgi didoka – 18,81 KB. Nelabai supratau, kam ten iš viso įtrauktas css failas, nes, kaip labai būdinga table based layout’ams, kodas mirga marga nuo font tagų ir pačiuose elementuose aprašomų stilių. Pabandykit jūs dabar pakeisti tarkim žodžių Zip FM salotinę spalvą į oranžinę. Visame puslapyje. Tai tikrai užtruktų, ir ko gero ne vieną valandą…
Apibendrindamas galiu pasakyti tik tiek – šis puslapis – puikus pavyzdys iš serijos “kaip nereikėtų daryti”. O MediaPro – gal ir geri dizaineriai, bet kalbant apie tinklapius, jų darbo technika ir kokybė atsilieka geru penkmečiu.
Pabaigai – keletas mano patarimų:

1. Jokių frames – tiek patogumo, tiek SEO požiūriu tai labai prastas pasirinkimas
2. Lentelės skirtos lentelinių duomenų atvaizdavimui, o ne tinklapio sturktūrai.
3. Pamirškite font tagą – tam yra css
4. style=”” taip pat patartina vengti – turinį reikia atskirti nuo išvaizdos aprašymų, todėl visi stiliai turėtų būti aprašyti atskirame css faile.
5. Javascript’us irgi geriausia laikyti atskirame faile, o jei tai neįmanoma, reikia pridengti juos HTML komentarų žymėmis. Nepamirškite naršyklei nurodyti skripto tipo.
6. Dideli flash intarpai yra blogis.
7. Aklai laikytis validumo nėra reikalo, bet standartai buvo sukurti ne be reikalo, todėl protingai jų prisilaikant, galima sutaupyti nemažai laiko, ypač jei kodą reikia taisyti praėjus ilgesniam laikui.
8. Ir svarbiausias patarimas – tinklalapis kuriamas ne meno parodai, ne validatoriui ir ne paieškos varikliui (na, čia būna ir išimčių), o žmogui – vartotojui, todėl patogumas turėtų būti svarbiau už neeilinį dizaino sprendimą ir įspūdingą vaizdą.