Visuotinių diskusijų ir prasivardžiavimų fone tokia nuomonė gali nuskambėti keistokai, bet esu tikras, kad nemaža dalis visuomenės galvoja taip pat. Ir galvotų dar didesnė, jei viso reikalo taip neišpūstų žiniasklaida. Jei eitynes rengtų bet kuri kita nedidelė visuomenės grupė – kad ir krišnaitai, niekas nekreiptų ir dėmesio. Jie ir šiaip kiekvieną savaitgalį po Laisvės Alėją su būgnu vaikšto, ir niekam tai nekliūva. Kažin ar kada nors žiniasklaida iš viso apie tai užsiminė. Tiesą pasakius, net neesu tikras ar ten tikrai krišnaitai – kažkur kažkada nugirdau juos taip vadinant.

Nelabai man suprantamas ir asmeniškai priimtinas tas homoseksualumas. Jei kažkas pradėtų kibti, ko gero gerokai supykčiau. Bet kol jie tuo užsiima savame rate, su bendaminčiais, I couldn’t care less. Tas pats ir su eitynėmis – na, susirinks sava “chebra”, pereis miesto gatves ir tiek. Kaip su tuo būgnu savaitgalį – eidamas pro šalį gal ir pakraipysiu galvą, o šiaip – man nei šilta, nei šalta.

Kažkur skaičiau gėjų sulyginimą su narkomanais  - štai surenkim tada ir narkomanų eitynes. Gerbiamieji, nikotinas irgi yra narkotikas, bet kažkaip niekas nesipiktina gatvėje einančiu rūkoriumi, kol dūmų nepradeda į akis pūsti. Homoseksualai narkomanams įstatymiškai buvo prilyginami Tarybų Sąjungos laikais. Dabar turim liberalesnius įstatymus, kuriuos mūsų pačių išrinkta valdžia priėmė. Tai ir gerbkim juos, arba spauskim valdžią juos pakeisti.

Iš kitos pusės, pritariu R. Petrausko prašymui šias eitynes uždrausti. Dėl saugumo. Juk ir skrydžiai atšaukiami, jei yra įtarimų, kad gali būti vykdomas teroristinis išpuolis. Būtent įtarimų, o ne įrodymų, kurie leistų organizatorius sulaikyti, pateikti kaltinimus ir taip toliau. Sakot, stiprinkim apsaugą? Kai žiniasklaidos dėmesys ir žymių “galvų” diskusijos taip įaudrino aistras, ir visa armija gali nepadėti. O jei prokuroras nesiimtų veiksmų, vėliau jam tektų atsiimti už tai, kad neužkirto kelio galimoms riaušėms, nors turėjo informacijos, kad tokia grėsmė yra.

O garsiausiai rėkiantys homofobai turbūt nesuvokia, kad taip tik daro nemokamą reklamą tam požiūriui, kurį stengiasi užgniaužti. Imkit pavyzdį iš Bažnyčios, kuri turi tvirtą nuomonę, bet ją išreiškia tik tada, kai jos klausia, o ne šaukia į visas puses. Esu įsitikinęs, kad šiuo atveju ignoravimas būtų pati geriausia politika.

Paskutinėmis savaitėmis pas vienątokį ir Martyną prirašiau tris kibirus komentarų autorių teisių klausimais. Rašiau rašiau ir pagalvojau, kad derėtų tas visas  mintis sudėti į vieną tekstą.

Manau, kad nepriklausau nei vienai iš kraštutinių grupių – nesu prisiekęs piratas, bet ir nepritariu autorių teisių turėtojų dabartinei politikai. Taigi mano pozicija turėtų būti kažkur per vidurį, o į kurią pusę krypstu labiau – spręsti jums. Dirbu kūrybinį darbą kūrybinėje industrijoje, taigi apie autorių teises žinau ne iš nuogirdų, susiduriu su tuo gan dažnai.

Paimsiu pavyzdį iš Džiugo ir mintis dėliosiu punktais, pažymėtais ženkleliu § (tikiuosi jis manęs už tai į teismą nepaduos, juo labiau kad idėjos autorystę aš jam priskiriu). “Kapeikų” iš tiesų yra daugiau, bet šiam rašiniui užteks ir šių – bus proga prie šios temos dar sugrįžti. Taigi.

§1. Pirmiausiai, tai manau kad dabartinę autorių teisių sistemą vadinti autorių teisėmis – visai nemenkas pasityčiojimas. Kurios dalies iš viešai išleidžiamų tekstų, muzikos kūrinių, vaizdo siužetų teisės iš tiesų priklauso tikrajam tų kūrinių autoriui? Fiziniam asmeniui, be kurio tas kūrinys iš tiesų nebūtų buvęs sukurtas. 10 procentų? 5 ? Nemanau, kad daugiau, jei žvalgysimės į komercinės kultūros padangę. Ten kur baigiasi komerciniai interesai – situacija kita, bet apie tų autorių teises diskusijos nevyksta, o ir jiems patiems šios nelabai rūpi. Tuo tarpu komerciniuose projektuose kūriniai dažniausiai kuriami autorinių sutarčių, perduodančių visas įmanomas teises kažkokiam juridiniam asmeniui, pagrindu. Taip, autorius gauna sutartą vienkartinį atlyginimą, bet tuo jo interesai šitoje rinkoje ir baigiasi – toliau jau viskas – leidėjo ar studijos rankose. O šioms rūpi tik pelno eilutė finansinėje ataskaitoje.

Tikrai nesakau, kad autorių teises ginantys įstatymai yra nereikalingas blogis. Jie reikalingi, tačiau juos kuriant buvo padaryta keletas esminių klaidų. Pirmoji – leidimas autorių teisių turėtoju tapti juridiniams asmenims, antroji – neprotingai ilgas autorių teisių galiojimo laikas. Ši sistema kūrybinėse industrijose sukūrė “didžiuosius žaidėjus”, kurie savo per ilgus veiklos metus sukaupto portfelio dėka be didelių problemų galėtų pragyventi ir vien iš pajamų,  gaunamų už prieš pusšimtį metų sukurtus ir išleistus kūrinius. Tai – įmonės, o ne autoriai tiesiogiai. Šie jau kadaise gavo savo honorarus, ir į tolimesnes pajamas nebepretenduoja. Tik tikrai garsūs ir pripažinti autoriai šioje situacijoje gali išsiderėti geresnes sąlygas. Bet jei esi pradedantis  - pamiršk. O pasirinkimo tu neturi, nes smulkios leidyklos, gyvenančios tik iš naujai išleidžiamų darbų neturi galimybių bent apylygiai konkuruoti su milžinais. Taigi nenuostabu kad didieji žaidėjai garsiausiai rėkia, gindami savo sočią ir patogią egzistenciją.

Viena iš pradinių autorystės apsaugos idėjų buvo 14 metų apsauga + dar 14, jei praėjus pirmajam terminui autorius vis dar gyvas.  Tarkim, kad tokia sistema veikia iš tiesų, o autorių teisių objektu gali būti tik tikrasis kūrinio autorius. Iš per beveik 30 metų gautų pajamų už savo kūrinius autorius, jei jo kūrinai buvo ne visiškai beviltiški, uždirbs tikrai pakankamai pinigų, kad nesijaustų apvogtas, jei po to jo kūrinai išleidžiami be tiesioginės finansinės naudos jam. Be to, autoriaus pyrago dalis bus didesnė, nes jis gaus finansinės naudos iš kiekvieno naujo knygos išleidimo ar kūrinio panaudojimo. Aišku tokiu pasikeitimu nebus patenkinti leidėjai, ypač stambieji – nes galios centras nuo jų pasislinks link autoriaus. Neliks galimybės sočiai gyventi iš praeities darbų, kiekvieną litą reikės užsidirbti realiu darbu, teikiant redagavimo, maketavimo, marketingo paslaugas. Leidykla taps tiesiog dar vienu paslaugos teikėju – kaip spaustuvė ir knygynas, įrašų studija ar DVD nuomos punktas. Tad apie ką iš tiesų diskutuojame – autorių teises, ar leidyklų nepasitenkinimą galimu vaidmens pasikeitimu?

§2. Antra kapeika – apie skaitmeninio turinio kopijavimą. O jei tiksliau, tai jo tiesioginį lyginimą su vagyste. Tarkim, muzikos kūrinio įrašo ar vaizdo įrašo kopijos padarymas sulyginamas su kieme stovinčios mašinos vagyste. Nesąmonė – reali analogija būtų pagal turimą pavyzdį garaže Šančiuose surinkti tikslią ir veikiančią mašinos kopiją. Taip, greičiausiai būtų pažeista nemažai patentų, bet čia tikrai ne kriminalinis nusikaltimas, numatytas Baudžiamajame kodekse.

Plačiau tęsiant analogiją, tokią mašiną turėtų būti galima įsigyti tik naują ir tik salone Ženevoje, už septynženklę sumą, ja važinėti tik gamintojo patvirtintais keliais, kiekvieną kartą atrakinant trim spynom užrakintus vartus ir pilant tik gamintojo nurodytą kurą. Tuo tarpu “made in Šančiai” kopiją būtų galima gauti už dyką, ja važiuoti visur, kur tik norisi ir kurą rinktis pagal skonį ir kišenę.  Tiesa, Šančių meistrai gal ir ne visus varžtus prisuko iki galo, sugedus remontuotis teks pačiam, o ištikus avarijai negalėsi niekuo apkaltinti gamintojo. Ir dar, sustabdžius policijai, tektų tąsytis po teismus ir mokėti baudą, bet maždaug 9,65 iš 10 pareigūnų arba neatskirs kopijos nuo tikro daikto, arba nemokės tinkamai sutvarkyti biurokratinių dokumentų ir dėvės labai žymų uniforminį megztuką.

Dabar norėčiau pasiūlyti trečią variantą – paprastesnio modelio automobilį, kurio kaina telpa į 10-20 vidutinių mėnesio atlyginimų, parduodamą artimiausiame mieste – jam tinka dauguma degalinėse parduodamo kuro, juo galima važiuoti visur išskyrus žvyrkelius ir mokamus greitkelius. O prabangųjį už pusę kainos galima įsigyti Marijampolės turguje iš savininko, kuris netrukus pirks naujesnį modelį ir nori atlaisvinti vietą garaže.

Pirmi du variantai atitinka dabartinę realią situaciją skaitmeninio turinio rinkoje. O juk būtų šaunu, jei ši veiktų panašiai kaip reali automobilių rinka – niekas ten neverkia, kad neišgalintys pirkti naujo automobilio perka dėvėtą. O skaitmeninio turinio rinkoje – rėkiama. Visu balsu. Nors realiai, aš, pavyzdžiui, naujausių JAV serialų serijų legaliai pažiūrėti negaliu – nei už dyką, nei už +- padorią kainą (padori kaina – iki keleto JAV dolerių).

a) lietuviškos televizijos rodo juos su N sezonų vėlavimu, nesilaiko epizodų tvarkos, nutraukia transliacijas vidury sezono, mėto iš vieno laiko į kitą ir kitaip nepagarbiai elgiasi su jais. Nekalbu jau apie vertimą – jei negalit padaryt kokybiškai, verčiau jau rodykit titrus + originalo kalbą, negu tokią, atsiprašant, pornografiją.

b) JAV televizijos kai kurios rodo serialų serijas savo interneto svetainėse, leidžia tą daryti hulu.com ir pan. svetainėms, tačiau viskas blokuojama geografiniu atžvilgiu.

Ir lieka du variantai – nežiūrėti visai arba naudotis megavideo/wisevid/ir pan., kurie, be kita ko dar ir nemokami…

§3. Antroji kapeika savotiškai veda prie trečios problemos. Vieno Džiugo straipsnio komentaruose buvo labai aktyviai kalbama apie “Zero 2″ atvejį, kai iš kino teatro buvo pavogtas ir torrent’uose išplatinta filmo DVD versija, dar prieš šiam pasirodant kino teatre.

Iš karto pasakau, kad, mano nuomone, taip pasielgęs žmogus yra kvailys ir vagis, už ką jis ir bus pelnytai nubaustas. Bet ir čia yra kita pusė – to įvykio priežastys. Kai skaitmeninių kopijų darymas yra nelegalus iš esmės, visos ribos išnyksta ir nebelieka suvokimo apie skirtumą tarp sąlyginai “nekalto” kopijavimo ir tikrai žalingų, piktavališkų veiksmų. Represijos visuomet didina ekstremistinių pažiūrų individų ratą.

Tuo tarpu švietimas augina švelnesnių, ne tokių radikalių pažiūrų žmones. Tik švietimas ir turi būti švietimas, o ne propaganda. Kai abi pusės pradeda propagandinį karą, prasideda tokie kuriozai, kaip istorija JAV, kai mokytoja/as nubaudė atviro kodo OS “Ubuntu” diską į mokyklą atsinešusį vaiką ir pareiškė, kad nemokamų programų tiesiog negali būti. Jei nustotume tempę virvę kiekvienas į savo pusę, iš tokio švietimo būtų daugiau naudos.

Be to čia yra ir dar vienas niuansas – suprantu, kai DVD prekyba yra nukeliama po rodymo kino teatruose pabaigos, o teisės televizijai parduodamos po to, kai išplatinamas DVD tiražas, bet niekaip nesuprantu kai vardan verslo interesų jau gatavas, sumontuotas filmas daugiau nei pusmečiui numetamas ant lentynos vien todėl, kad taip studija geriau “išlygins pinigų srautus” (“Hario Poterio” atvejis). Dovanokit, bet kai tokie interesai iškeliami aukščiau visko, studija yra pati kalta dėl nutekinimo. Vienas toks atvejis, antras, trečias, o po to jau tekinama tiesiog iš įpročio…

Public notice Ad. Singapore

Kaip sureaguotumėte, didžiausiuose šalies dienraščiuose radę tokį skelbimą “Įspėjimas. Remiantis tokio ir tokio įstatymo tokiu ir tokiu punktu žiūrovams griežtai nerekomenduojame žiūrėti šių serialų…”? Pasirašo “Singapūro Tinkamo elgesio departamentas”.

Tokie skelbimai neseniai pasirodė visuose didžiausiuose Singapūro leidiniuose ir sukėlė ten nemažą šurmuliuką. Žinoma, nuovokesnieji iš karto susiprato, kad tai viso labo išradinga kabelinės televizijos reklama, bet internete galima aptikti ir tokių diskusijų, kur žmonės rimtu veidu diskutuoja, kaip kvailai pasielgė vyriausybė, kad išleido tokį skelbimą. Esu tikras, kad šimtai žmonių per Google bandė surasti patį “Tinkamo elgesio departamentą”.

Taigi reklamos autoriai šiuo atveju pataikė į dešimtuką. Bet kuriant tokias reklamas tas dešimtukas iš tiesų yra labai mažytis, todėl labai lengva padaryti lemtingą klaidą. Iš vienos pusės, jei skelbimas atrodys nepakankamai rimtas ir ” tikras”, jis paskęs eilinės reklamos šiukšlynę nesukūręs reikiamo virusinio efekto. Iš kitos pusės, jei skelbimas atrodys pernelyg “tikras”, žmonės gali iš tiesų juo patikėti ir tai juos atbaidys nuo produkto.

Spaudžiu dešinę reklamos autoriams už drąsią idėją.

Tikriausiai niekam nereikia smulkiau pristatinėti One.lt? Daugiau kaip 800.000 unikalių lankytojų¹, antras lankomiausias tinklalapis visame lietuviškajame internete. 2008 m. gegužės-liepos mėnesiais portalas galėjo netgi didžiuotis lankomiausiojo vardu, aplenkęs ilgametį lyderį delfi.lt. Tiesa, tai buvo ne paties one.lt augimo, o delfi.lt problemų¹ ² ³ pasekmė. Rugpjūtį viskas vėl stojo į senas vėžes¹.Žvelgiant į gemiusAudience¹ duomenis matyti, kad One.lt augimas nėra didelis, ir daugmaž atitinka bendras visos rinkos tendencijas. Atotrūkis tarp dviejų grandų (delfi.lt/one.lt) ir likusių portalų yra pakankamai ryškus, tačiau paskutiniais mėnesiais ima mažėti – sparčiau auga plius.lt, lrytas.lt ir kiti pirmojo dešimtuko projektai. Kalbant apie socialinių ryšių portalų rinką, atotrūkis nuo konkurentų tampa dar akivaizdesnis. Tik auditorijose virš 25 metų draugas.lt sugeba perdaug neatsilikti nuo one.lt, tuo tarpu jaunesnėse auditorijose skirtumą tikslingiau skaičiuoti kartais o ne procentais.

Ir visgi One.lt matyt jau nujaučia bėdą, nes studentiškame konkurse bando pigiai gauti gerų idėjų. Užduotis “BEST sprendimų” konkurso dalyviams skambėjo taip – “Kaip padidinti vartotojų iki 25 metų skaičių ir kaip padidinti vartotojų virš 25 metų aktyvumą”. Iš esmės šie du klausimai, mano labai kuklia ir grynai asmenine nuomone, reziumuoja tai, kas galėtų būti blogai su One.lt. Dėl antrosios dalies viskas kaip ir aišku, bet štai pirmasis klausimas iš karto kelia keletą klaustukų.

Aš priklausau tai kartai, kurios kelias į internetą prasidėjo nuo IRC pokalbių kambarių ir One.lt nemokamų SMS žinučių. Mano anketos duomenys rodo, kad užsiregistravau 2001 metais ir galiu paliudyti, kad daugelio tuometinių 10-15mečių vienas iš pirmųjų veiksmų internete buvo prisiregistravimas one.lt. Tikrai nedrįsčiau teigti, kad ši mada per prabėgusius metus būtų bent kiek pasikeitusi, o kai 2006-aisiais one.lt pabandė pavirsti socialinių ryšių portalu, tik dar labiau sustiprėjo. Trumpa momentinė apklausa parodė kad 48 iš 50-ties jaunuolių jau yra prisiregistrave one.lt, tiesa, ne visuomet aktyviai naudojasi savo anketa. Tad kur one.lt dar nori plėstis? Į tuos du žmones kurie yra kategoriškai nusistatę prieš one.lt kaip reiškinį? Kažkaip abejoju. Mano manymu yra du paaiškinimai – arba mados staiga pasikeitė, arba one.lt nemoka teisingai užduoti klausimo.

Pirmuoju atveju drįsčiau spėti, kad dabartiniai 10-15 mečiai interneto naujokai nebe taip dažnai pradeda kelią į internetą nuo one.lt, o renkasi kitus tinklalapius- tiesioginius konkurentus frype.lt, draugas.lt, Facebook ir kt., el pašto sistemas tokias kaip Gmail ar Yahoo! Mail arba labiau specializuoutas bendruomenes, tokias kaip cha.lt, kur susirenka nemažas humoro gerbėjų ratas. Kodėl? Todėl, kad specializuotos paslaugos geriau atitinka jų poreikius – cha.lt lengva rasti anekdotus apie petriuką kolekcionuojančių draugų, Gmail duoda didesnę ir patogesnę pašto dėžutę, frype.lt ir Facebook tiesiog turi daugiau sąvybių… 

Antras variantas – neteisingai užduotas klausimas. Galbūt one.lt tiesiog nori susigrąžinti užsiregistravusius, bet portalu nesinaudojančius vartotojus (tokius kaip aš)? Tada pirmiausiai reikia klausti – kodėl jie nebesinaudoja portalu? Atsakymas ir vėl atveda prie tų pačių sąvbių – paštas perkeltas į Gmail, bendravimas – į Skype ir MSN, bendraminčių skruzdžių augintojų dažniausiai ieškoma skrusdelynas.lt forume. Atikdami tyrimą “BEST sprendimų” užduočiai šenkėjomės su keliais tikslinės grupės atstovais, klausėme apie one.lt privalumus ir trūkumus. Bene vienintelis pasikartojantis privalumas buvo kad “one.lt naudoja visi“. Slidus privalumas, ypač kai konkurentai spaudžia. 

Aukščiau sakiau, kad antra klausimo pusė kaip ir aiški – kaip padidinti vyresnių vartotojų aktyvumą portale. Kam to reikia, daug sukti galvos netenka – daugeliui relamos užsakovų įdomesni yra perkamąją galią turintys vartotojai, o tokie dažniausiai būna vyresni. Vadinasi, norint brangiau parduoti reklamą, reikia suformuoti reklamdavių požiūriu “patrauklesnę auditoriją”. Atsakymas šiuo atveju irgi daugmaž aiškus – reikia duoti vartotojams ką veikti. Kalbantis su tikslinės grupės atstovais paaiškėjo kad vyresnieji ima palaipsniui mažiau dalyvauti portalo veikloje. Pagrindinės priežastys – elementarios: “nėra ką veikti” ir “mažiau naudojasi draugai”. Abi jos sudaro puikią priežasties ir pasekmės grandinę, taigi susidaro aktyvumo mažėjimo spiralė: Nėra ką veikti -> mažiau naudojasi -> mažesnis draugų aktyvumas -> dar labiau nėra ką veikti -> dar mažiau naudojiesi ->  … ir taip be galo.

One.lt šiuo metu paprasčiausiai neturi ką pasiūlyti vyresniam vartotojui – iš nuotraukų vertinimo jau išaugta, tarpusavio bendravimui greičiau ir patogiau naudotis Skype ar pan. Draugų ratas susiformavęs, o naujas pažintis lengviau rasti specializuotuose pažinčių poraluose. Ir taip toliau. Vėl atsimušame į tą pačią – sąvybių trūkumo – sieną.

Egzistuoja ir dar viena problema. Kaip ir daugelis sparčiai augusių interneto projektų one.lt savo laiku susidūrė su problema, kad vartotojų skaičius ir resursų poreikis augo greičiau, nei materialinė bazė, dėl ko nukentėdavo patikimumas, greitis, portalo veikimas. Prieš keletą metų piko metu (po pamokų, į pavakarę) prisijungti prie sistemos buvo labai sudėtinga, nes serveriai nepajėgdavo aptarnauti visų norinčiųjų. Kartkartėmis tokios klaidelės vis dar iššoka ir dabar, bet fiziškai problema jau yra gerokai aptvarkyta. Sakau “fiziškai”, nes per ilgą laiką atsirado ir psichologinis – įvaizdinis problemos aspektas. Daugelis vartotojų vis dar laiko one.lt lėtu prastai veikiančiu ir mažai prižiūrimu tinklalapiu. Prie šio mito prisidėjo ir tai, kad puslapio grafinis apipavidalinimas praktiškai nesikeitė nuo pat įkūrimo 2000-aisiais, o personalas ne itin skubiai atsakydavo į užklausas. Internete netgi sklando mitas, kad one.lt prižiūri vienas žmogus.

Trečioji bėda – grynai vidinė organizacijos problema. Tai – požiūris. Į savo verslą, vartotoją, klientą, poziciją rinkoje. Tik labai retas verslas gali ilgą laiką sėkmingai parduoti savo produktą tuo erzindamas savo vartotojus. Reklamos kiekiai ir formos yra pasiekę tokį lygį, kad nemažai daliai vartotojų jau lenda per gerklę, bet one.lt pardavimų vadovas BEST Internet rinkodaros kongrese visiems netingintiems klauysytis aiškino, kaip dar galėtų įgrūsti reklaminį skelbimą one.lt vartotojams. Iš bendrovės marketingo direktorės kalbos per “BEST sprendimus” labiausiai įstrigo pasakymas, kad “mes ir taip jau turime didelį bokštą, ir nenorime jo dar aukštinti tik stiprinti esamus pamatus”. Kaip supratau, buvo turima omenyje, kad ir taip jau yra daug funkcijų, tereika jas tobulinti. Deja, mano požiūriu, one.lt bokštas yra aukštas tik vartotojų skaičiaus požiūriu, o jį laikantys funkciniai pamatai yra labai siauri, todėl bet koks permainų ir konkurencijos vėjas gali padaryti didelės žalos, nepriklausomai nuo to, kokio tvirtumo tie pamatai būtų.

NePo idėjos

NePo savo straipsnelyje pateikia keletą idėjų, kaip išspręsti kamščių problemą. Deja, kažkodėl man atrodo kad visos tos idėjos buvo sugeneruotos per minutę ir be jokių svarstymų perkeltos į tekstą.
Ne tiek daug tenka važinėti po Vilnių bet bent jau Kaune daugelis šviesoforų yra sudėlioti pakankamai protingai. Šviesoforai reguliuoja ne tik automobilių bet ir pėsčiųjų srautus, taigi net ir tiesioje, bet judrioje gatvėje tokis įrenginys gali būti labai reikalingas ar net būtinas. Ypač žinant lietuvių vairuotojų požiūrį į įprastas pėsčiųjų perėjas.

Dėl greičio padidinimo – nemanau kad tai yra sprendimas. Kamščių metu šiaip ar taip judama 10 km/h nepriklausomai nuo leistino maksimalaus greičio toje atkarpoje, tad maksimalaus greičio mieste riba čia neturi jokios reikšmės.
Kas link kuro kainų padidinimo, infliacija Lietuvoje ir taip jau dviženklė, o kuro kainų augimas automatiškai daugiau ar mažiau kelia praktiškai visų prekių ir dalies paslaugų kainas. Trigubai padidintos kuro kainos infliacijos rodiklius paaugintu tikrai ne vienu procentiniu punktu, gal net ir visa dešimtimi.

Mano idėjos

Kažkurią dieną atlikau mažytį stebėjimą – važiuodamas į darbą stebėjau, kiek vidutiniškai žmonių sėdi kiekviename automobilyje. Rezultatai buvo tokie – 42 automobiliuose buvo tik vairuotojas, 15 – vairuotojas ir vienas keleivis, 8 – 2 keleiviai ir daugiau. Iš to drąsiai galima daryti išvadą, kad “car pool” (beje, kaip šitas reiškinys vadinamas lietuviškai? “mašinos dalybos”??? ) Lietuvoje yra visiškai nepopuliarus. Aš, beje, taip pat važiavau vienas….

Mano kamščių mažinimo pagrindinė idėja – “car poll” ir viešojo transporto naudojimo skatinimas. Tiesa, tam reika gana kompleksinių, dažnai nepopuliarių ir griežtų sprendimų. Pirmiausiai reikėtų pakelti automobilių parkavimo miesto centre kainas. Jei valanda kainuotų apie 10-15 Lt, daugelis lietuvių tikrai pagalvotų prieš važiuodami į centrą savo automobiliu. Dar griežtesnis sprendimo būdas būtų įvažiavimo į miesto centrą apmokestinimas/apribojimas, taikant išimtis ar nuolaidas automobiliams su “pilnu ekipažu” – 2 ir daugiau keleiviais. Žinoma, prieš įvedant tokius griežtus apribojimus reikėtų sutvarkyti viešojo transporto infrastruktūrą – optimizuoti autobusų, troleibusų, maršrutinių taksi maršrutus ir grafikus, pritaikant juos naujai susidarančių keleivių srautams ir apimtims. Viešojo transporto parkai turėtų būti išplėsti ir modernizuoti, kad keleiviai viešajame transporte jaustųsi patogiai, taip pat turėtų būti pilnai įgyvendinta vieningo elektroninio bilieto sistema.  Naujai susidariusiems keleivių srautams aptarnauti galbūt reikėtų pasitelkti ir naujas viešojo transporto priemones. Pratuštėjusiame miesto centre galėtų pradėti kursuoti tramvajus, į miegamuosius rajonus galėtų būti nutiestos požeminės metro linijos arba virš kelio iškelti traukinukai. Esant vieningai bilietų sistemai ir gerai apgalvotiems persėdimo taškams bei pakankamiems viešojo transporto pajėgumams manau tikrai nemaža dalis žmonių automobilį imtų naudoti tik užmiesčio kelionėms. Aš pats visai mielai į darbą ir paskaitas judėčiau viešuoju transportu, jei tam man užtektų įsigyti vieną mėnesinį bilietą, o skirtumas tarp sugaišto laiko keliaujant visuomeniniu ir nuosavu transportu nesudarytų daugiau kaip 10-15 min.

O ką jūs galvojate?

Pirmiausiai, aš nemanau kad reikėtų atsisakyti dabartinės trispalvės. Kodėl? Todėl kad ši vėliava jau turi beveik šimto metų istoriją, pažymėtą karais, kovomis, represijomis, ir daugeliu kitų didelių įvykių. Egzistuoja ištisa karta žmonių, įskaitant ir mane, kuriems Lietuva asocijuojasi būtent su trispalve. Atsisakydami trispalvės vėliavos mes iš esmės užbrauktume ištisą šimtmetį Lietuvos istorijos – nepriklausomybės kovas, partizaninį karą, Sąjūdžio judėjimą, daugybę sporto pergalių ir pasiekimų ir daugelį kitų dalykų, nes trispalvė yra viso to simbolis.

Iš kitos pusės, negalima sakyti, kad senoji Lietuvos vėliava yra visiškai panaikinta. Jos pagrindu sukurtas kitas pagrindinis Lietuvos simbolis – herbas. Be to, įstatymiškai yra įtvirtintas šios vėliavos kaip istorinės Lietuvos vėliavos statusas. Šios vėliavos, ir su ja susijusios istorijos neatsisakoma, tiesiog atskiriami du dalykai – istorinė praeitis ir šiuolaikinė moderni valstybė. Drįsčiau priminti, kad 1918 metais Lietuvos tautinė valstybė buvo ne atkurta, o įkurta. Tiek istorinė LDK, tiek vėliau Abiejų Tautų Respublika niekuomet nebuvo tautinės valstybės – tai buvo imperiniai dariniai. Nesakau, kad tai nebuvo lietuvių valstybės, šiaip ar taip lietuviai jas valdė, bet šių valstybių istorija yra ne tik mūsų, bet ir daugelio kitų tautų istorijos dalis.

Trečiasis argumentas, labiau asmeninis. Raudona spalva, nepriklausomai nuo atspalvio, man asocijuojasi su komunistais ir Sovietų sąjunga. Jei turėsim raudoną vėliava, psichologiškai man tai bus žingsnis atgal, į tarybinius laikus, todėl labai sunkiai priprasčiau prie tokios vėliavos ir ji man vargu ar keltu tokius patriotiškus jausmus, kaip trispalvė…

O kaip jums?

Per savo jau netrumpą amželį praleistą internete, teko naudoti nemažai skirtingų TVS (kas nežino – tai Turinio Valdymo Sistema, plačiau – čia), ne vieną – diegti, o dėl vienos atsiradimo virtualiame pasaulyje esu “kaltas” asmeniškai. Pastarosios vertinti nesiimsiu – tegu tai daro mano klientai – o šiame straipsnyje pabandysiu pažvelgti į idealios TVS klausimą iš rimto vartotojo (angl. power user) pozicijos.

Kalbėdamas apie “rimtą vartotoją” turiu omeny ne pilietį su minimaliomis IT žiniomis, sugebantį tik prisijungti prie TVS ir, jei pasiseks, nieko nesugadinant pridėti naują įrašą, o apie nusimanantį žmogų, kuris ne tik sugeba naudotis daugeliu TVS funkcijų, bet ir jas įsidiegti bei, esant poreikiui, modifikuoti. Taigi, kokia TVS būtų ideali tokiam vartotojui? Prisiminkime, kad tai nėra “tikras programuotojas”, kuriam svarbios visos techninės smulkmenos. Šiam vartotojui svarbu lengvai ir neskausmingai atlikti visus reikalingus veiksmus.

Pažintis su kiekviena TVS prasideda nuo diegimo. Kokią sistemą galima paprastai ir greitai įdiegti? Drįsčiau teigti, kad ji turėtų būti parašyta PHP programavimo kalba – ją palaiko didžioji dalis talpinimo paslaugų tiekėju, o “rimtas vartotojas” greičiausiai bent šiek tiek nusimanys šioje kalboje. Smagu, kai didžioji dalis diegimo procedūrų yra automatizuota – nereikia rankiniu būdu kurti duomenų bazių ir pan. WordPress kūrėjai teigia, kad jų sistemą galima įdiegti per penkias minutes – realybėje tai trunka kiek ilgiau bet iš tiesų ši diegimo sistema labai paprasta ir greita.

Malonu, kai išvaizdos (temų) failai laikomi atskirai ir juos nesunkiai galima redaguoti. Jei dar yra patogi priedų (angl. plug-ins) sistema, likusi rinkmenų struktūra tokiam žmogui visiškai nesvarbi. NePo nemėgsta kai valdymo sritis yra atskirta tuo pagrindinės sąsajos. Mano nuomonė priešinga – gerai kai valdymo sritis išlieka vienoda ir standartizuota, o pagrindinė sąsaja gali būti keičiama pagal poreikius. Kai nereikia rūpintis valdymo elementais, pagrindinę sąsają galima keisti gerokai lanksčiau.

Svarbi tema – daugiakalbystė. Ši funkcija nėra taip jau dažnai reikalinga, bet kai prireikia, norisi, kad ji veiktų gerai ir patogiai. Deja, kol kas gerai išspręstos šios problemos dar neteko matyti.

Kalbant apie funkcijas, greta įprastinių turinio valdymo savybių, jau standartu tampančių naujienų srauto (RSS ar ATOM) funkcijų, dažnai prireikia tokių priedų kaip apklausos, reklaminių skydelių modulių. Lankomumo statistika – reikalingas ir patogus dalykas, bet “rimti vartotojai” greičiausiai naudojasi tikslesnėmis ir patikimesnėms programomis, analizuojančiomis serverio “log’us”. Turbūt pati geidžiamiausia savybė būtų patogi plėtinių sistema ir platus jų pasirinkimas – tuomet “rimti vartotojai” galėtų priderinti savo sistemą prie savo poreikių.

Tai tų pamąstymų apie idealią TVS. O kaip galvojate Jūs?

Aišku tinklapyje pateikiama labai vienašališka informacija – tai labiau lobistinė ir PR’inė nei tiesiog informavimo priemonė, bet iniciatyva sveikintina. Metro projektas vertinamas apie 1,25 milijardo litų, todėl natūralu, kad yra įmonių, suinteresuotų “prastumti” būtent šį projektą. Nenuostabu kad tokią iniciatyvą remia UAB “Vilniaus rentinys”, besispecializuojanti požeminės statybos darbams. Viena tokia įmonė gal ir neapžiotų viso projekto, bet, net jei generalinio rangovo konkursą laimėtų kita įmonė, “Vilniaus rentiniai” greičiausiai dalyvautų projekte kaip subrangovai ir atsiriektų pyrago gabalą.

Nelabai suprantu tik vieną dalyką – kodėl “Vilniaus rentiniams” prireikė slėptis už VšĮ “Vilniaus metro” širmos. Šiaip ar taip viskas baltais siūlais siūta – abiejų įmonių adresas tas pats, nenustebčiau, jei “Vilniaus rentiniai” patys arba per savo darbuotojus yra ir tos VšĮ steigėjai. Tiesiog be reikalo sukuriama “konspiracijos” atmosfera ir kažkokio nešvaraus žaidimo nuojauta.

Labai gaila, kad kitų Vilniaus transporto sistemos projektai neturi susikūrę atitinkamos tribūnos savo argumentams. Paskaitęs koks geras ir naudingas galėtų būti Vilniaus metro, labai norėčiau nueiti į vilniaustramvajus.lt tramvajus.lt ir sužinoti, kokią naudą galėtų atnešti tramvajus. O tuo tarpu atrodo, kad kontra-argumentų tiesiog nėra.

P.S. Vladas sako kad tramvajus.lt veikė apie metus. Ačiū jam už informaciją. Gaila kad nebeveikia…

Na, gal tai nebus ginčas, greičiau jau atsakymas į NePo pamąstymų paskutinę pastraipą. Pagrindinė problema turbūt slypi tame, kad kai žmogus nusprendžia pasikeisti, jis tikisi rezultatų labai greitai. Va šiandien nusprendžiau neberūkyti ir rytoj jau turiu nubėgti maratoną… Aš, aišku, hiperbolizuoju, bet esmės tai nekeičia. Niekada nerūkiau, tai negaliu iš patirties papasakoti kiek tai sunku/sudėtinga, bet turiu kitą asmeninį pavyzdį.

Maždaug aštuoniolikos nusprendžiau nebegerti. Netapau prisiekusiu abstinentu, esant progai su sužadėtine išgeriu taurę vyno, kokį kartą per metus gal ir bokalą alaus išlenkiu. Bet rimtos išgertuvės ir stiprus alkoholis iš mano meniu išnyko. Sakysite, keistas sprendimas tokiu laiku, kai rimtos išgertuvės dar tik prasideda – prieš akis visi studentavimo metai, o kur dar išleistuvės, šimtadienis ir pan… Mano aplinkai tuo laiku toks pasikeitimas buvo beveik nesuvokiamas – kaip gi čia dabar, negersi??? Jei būčiau kategoriškai pasakęs: “Nuo šiandien – viskas, jokio alkoholio”, dar kažin kaip būtų pasibaigę. Tokie pareiškimai kvepia iššūkiu bendrai nuomonei ir provokuoja labai audringą reakciją. Aš elgiausi kitaip – vietoj degtinės taurelės pasirinkdavau bokalą alaus ir ramiai siurbčiodavau jį visą vakarą. Net jei baliui pasibaigus pusė bokalo likdavo neišgerta, nelabai kas atkreipdavo dėmesį. O kai po poros mėnesių alų pakeitė sultys, niekas beveik ir nepastebėjo. Pamažu atsisijojo kompanija kurioje alkoholis vaidino ne tokį svarbų vaidmenį. Galutinis rezultatas – pasikeičiau tiek aš, tiek aplinka. Nors procesas nebuvo labai greitas ir radikalus, bet konfliktų irgi nekilo.

Kitas pavyzdėlis – dabartinė mano situacija. Dirbu labai dinamiškoje įmonėje – darbuotojai čia turi galimybę greitai kilti aukštyn, keisti savo specializaciją ieškodami sau artimesnės. Laisvalaikiu su kolegomis kuriame nevyriausybinę organizaciją – kolegos ambicingi, tikisi daug pasiekti. Taigi aš dabar sukuosi tokioje aplinkoje, kuri pati keičiasi ir tobulėja turbūt netgi greičiau nei aš. Todėl kartas nuo karto gaunu “spyrį į gerą vietą”, kad neapkerpėčiau ir neatsilikčiau.

Todėl patarčiau du dalykus. Pirmiausia, nesistenkite pokyčius vykdyti pernelyg greit – nuosaikus kelias yra ilgesnis, bet efektyvesnis. O jei aplinką reikia vos ne jėga įtikinėti, kad keitiesi ir kad šie pokyčiai vertingi, dar kartą pagalvok ar tikrai eini geru keliu (kartais ir aplinka būna teisi…). O jei aplinka neteisi, vadinasi reikia keisti pačią aplinką. Tik ne iškarto – pamažu.