Pirmą kartą publikuota: MiestoIQ, 2008 kovas.

Prekyboje jau pasirodė naujausias Miesto IQ numeris. Viršelio veidas – Algirdas Kaušpėdas ir grupė Antis. Numerio tema – Atgimimų metai. O viduje – mano straipsnis “Verslumas, verslumo, verslumui…” :) Čia jis pasirodys dar negreit, tad siūlau įsigyti ir paskaityti :D

Kodėl su Miesto IQ? Žurnalo tikslinė auditorija – išsilavinę, kultūra besidomintys žmonės, kurie nelabai domisi ir žavisi esamu bulvaro dvasia persmelktų leidinių asortimentu. Miesto IQ – apie miestą, apie kultūrą – apie miesto kultūrą. Žurnale rašoma apie kiną, teatrą, architektūrą, literatūrą, aptarinėjama tiek gatvės mada, tiek šiuolaikinio verslo kultūros tendencijos, netrukus atsiras ir “Virtualaus miesto” skiltis. Žodžiu – 128 puslapiai gerų, kokybiškų ir įdomių, bent jau man, skaitinių. O ir kaina nesikandžioja – 4,95 Lt. Tikrai rekomenduoju paskaityti – ir ne tik todėl, kad tai šiek tiek ir mano kūrinys :)

P.S. Balandžio numeris jau prekyboje – ieškokite visose spaudos prekybos vietose :) Numerio tema – “Atgimimų metai”. Viršelio veidas – Algirdas Kaušpėdas ir grupė Antis.

P.P.S. Netrukus šiame bloge paskelbsiu straipsnį iš kovo numerio – apie infliaciją ir kaip parduoti tris ketvirčius šlepetės….

Jaunimas nekvestionuoja reformos poreikio ar net būtinybės – esama studijų kokybė tikrai yra nepatenkinama ir tą rodo ne tik studentų nuomonių apklausos – jeigu baigusį tris prestižinio Lietuvos universiteto ekonomikos specialybės kursus studentą Anglijos universitete nenoromis priima tik į antrąjį kursą, apie kokią dar studijų kokybę galima kalbėti? Tačiau nerimą kelia pasirinktas reformos modelis, ir jaunimas pateikė keletą argumentų savo nuomonei pagrįsti. Čia norėčiau aptarti du iš jų, kuriuos laidoje „TV forumas“ Rimvydas Valatka pavadino nelogiškais.

Pirmasis – Lietuvos visuomenė ir konkrečiai jaunimas nėra pasirengęs paskoloms. Taip, smulkusis lizingas Lietuvoje sparčiai populiarėja. Taip, sąlyginai pigių būsto paskolų taip pat suteikta nemažai. Tačiau pamirštamas vienas svarbus dalykas, kuriuo toks skolinimasis skiriasi nuo siūlomų paskolų studijoms. Tiek būsto paskolos, tiek lizingas skirtas dirbantiems, taigi bent šiek tiek įsitvirtinusiems gyvenime žmonėms. Tuo tarpu paskolą studijoms tektų imti gerokai anksčiau, toli gražu nesant užtikrintiems dėl savo ateities, praktiškai pačioje savarankiško gyvenimo pradžioje. Tikrai nedaugelis abiturientų yra pasiruošę iš karto prisiimti tokius finansinius įsipareigojimus.

Kitas tariamai „nelogiškas“ jaunimo argumentas – studentai verčiau rinksis mokamas studijas užsienyje nei Lietuvoje. Tinklapio lrytas.lt redaktorius mano, kad nelogiška, jog jaunimas yra nepasirengęs imti paskolą studijoms Lietuvoje, bet yra pasirengę skolintis pinigus studijoms užsienyje. Greičiausiai gerbiamo p. Valatkos studijų metais rinkos ekonomikos pagrindai nebuvo dėstomi, tačiau per 17 nepriklausomybės metų buvo galima pasidomėti pagrindiniais rinkos dėsniais. Kiekvienas ekonomikos pirmakursis žino, kad vartotojai už prekę mokės tik tiek, kiek manys ją esant vertą. Jei nustatyta kaina bus didesnė nei vartotojų suvokiama vertė, tokia prekė nebus perkama. Kaip jaunimas vertina esamą studijų kokybę, visi puikiai žinome, tą puikiai iliustruoja delfi.lt komentarai. Jau dabar, kai studijos Lietuvoje yra nemokamos, vis daugiau studentų verčiau renkasi mokamas studijas užsienyje. Jei studijos Lietuvoje taps mokamos, šis pasirinkimas gerokai palengvės. Žinoma, studijų kokybė mokslui tapus mokamu turėtų pagerėti, tačiau yra du esminiai prieštaravimai. Pirmiausia, studijų kokybės gerėjimas truks ne vienerius metus ir ženklus pokytis bus pastebimas geriausiu atveju po 3-5 metų. Iš to išplaukia antrasis prieštaravimas – studijų kokybės gerėjimo būtina sąlyga – pagerėjęs finansavimas, kurį ir bus stengiamasi užtikrinti priverčiant studentus mokėti už mokslą. Tačiau, jei didelė dalis studentų „balsuos kojomis“, kas, mano nuomone, yra labai tikėtina, universitetų įplaukos gali nepadidėti tiek, kiek tikimasi, o tai reikš, kad studijų kokybė negerės arba tas gerėjimas nebus toks spartus, kaip planuojama.

Taigi vertėtų gerokai pasvarstyti prieš paverčiant nepatenkintus studentus galios centru. Tai gali smarkiai paaštrinti emigracijos ir „protų nutekėjimo“ problemas. Galbūt valstybė sutaupys šiek tiek lėšų, kurios dabar skiriamos emigruojančių specialistų parengimui, tačiau žymiai daugiau neteks prarasdama mokesčių mokėtojus, kurie šiaip nebūtų emigravę ir per savo gyvenimą sumokėtų tikrai ne vieną dešimtį tūkstančių litų mokesčių.

Arūnas Liuiza, Kauno Jaunimo Verslo Klubo Valdybos narys

Aukštojo mokslo reforma. Pamatuokime prieš pjaudami

Nusprendžiau kad atėjo metas pixel.lt skaitytojams ir komentuotojams pateikti šią opią ir svarbią temą. Tikrai nesitikiu, kad mano nuomonė bus priimtina jums visiems, ir iš tiesų labai tikiuosi, kad atsiras žmonių, norinčių ir galinčių šia tema diskutuoti.
Pirmiausiai noriu pabrėžti, kad esu už kompiuterijos terminų ir programų lietuvinimą. Už protingą lietuvininimą. Šiuo atveju pabrėžiu žodį ‘protingas’, nes tenka pripažinti, kad lietuvių terminologijos strategams to protingumo kartais pritrūksta.

Mintis parašyti šį straipsnį kilo tuomet, kai “Kompiuterija-PC World” žurnale aptikau viename forume dar 2005 metų rugpjūtį savo išsakytą mintį:

Pagrindinė terminų lietuvinimo problema: kalbininkai lietuvindami terminus atsižvelgia tik į jų suderinamumą su lietuvių kalbos gramatika ir žodynu, žodžių darybos taisyklėmis. Tačiau pamirštama keletas labai svarbių dalykų – kalbos ekonomijos dėsnis, teriminų patogumas ir aiškumas vartotojui. Be šių trijų faktorių joks terminas neišstums iš profesinio slengo ten įsišaknijusių svetimybių. Pavyzdžiui juokingai skamba bandymas žodį “hostas” pakeisti tokiu griozdu kaip “pagrindinis sistemos kompiuteris”.

Tai, kad tokia sena mintis buvo prikelta ir paskelbta viename iš didžiausių šalies IT leidinių veikiausiai rodo du dalykus. Pirma – šie teiginiai vis dar yra aktualūs ir mūsų terminologija vis dar turi problemų. Antra – nepakankamai daug žmonių ir nepakankamai dažnai kalba apie šiuos dalykus. Taigi šiuo straipsniu tikiuosi pasiekti du tikslus – apžvelgti, kaip šiuo metu sekasi lietuviškų IT terminų darybos kalviams ir paskatinti didesnį skaičių žmonių domėtis ir kalbėti apie lietuviškąją IT terminologiją.

Žodynai

Taigi, kaip mums sekasi? Pirmiausiai, smagu matyti Enciklopedinį kompiuterijos terminų žodyną. Gaila, kad jis toks nepopuliarus – mano vizitas buvo vos 1225-tas nuo 2005-10-19. 2005 metais Valstybinės lietuvių kalbos komisijos aprobuotas, parengtas žmonių, kurių pavardės girdėtos daugeliui su informatika mokykloje susidurusių žmonių: Valentinos Dagienės, Gintauto Grigo… Atrodo turėtų būti pakankamai rimtas ir naudingas produktas. Tad kodėl niekas juo nesinaudoja? Pirmiausiai į akis krenta paskutinio atnaujinimo data: 2006 m. gegužės 30 d. Senokai, ypač tokiai sparčiai besikeičiančiai šakai kaip kompiuterija. Kalbant apie išsamumą, žodyne pateikiama 2000 terminų aprašymai. Daug tai ar mažai, palieku spręsti jums. Ten pat radau ir Aiškinamąjį kompiuterijos terminų žodyną. Šis jau išsamesnis – 4000 terminų, iš kurių pusė paimta iš enciklopedinio žinyno, o pusė – naujų. Šiek tiek terminų ir nuorodų pateikė ir lietuviškoji wikipedijos šaka. Taigi, negalime sakyti, kad nėra kur pasitikslinti vieną ar kitą terminą. Deja, nemanau kad daug žmonių žino ir naudojasi šiais įrankiais. Aš, nors ir šiek tiek domiuosi lietuviškais terminais, šiuos išteklius aptikau tik berašydamas šį straipsnį. Ir, tiesa sakant, vargu ar grįšiu ten dar kartą – smagu kad tie dalykai yra, bet matau kelis esminius šių žodynų trūkumus. Pirmiausiai – absoliučiai neįmanoma įsiminti tokio žodyno adreso, kad prireikus galėtum iš karto į jį patekti. O kas karta jo ieškoti paieškos sistemoje dauguma vartotojų tingės – bent jau aš tai tikrai. Vartotojo sąsaja manęs irgi nesužavėjo – negalima sakyti, kad ji nepatogi, greičiau jau neįprasta ir dėl to šiek tiek erzinanti. Tačiau bet kuriuo atveju, smagu kad šie žodynai iš viso egzistuoja.

Terminai

Mintyje, kurią citavau straipsnio pradžioje, minėjau žodį `hostas`, kaip neprotingo svetimybių keitimo atvejį. Man pasidarė įdomu, ar situacija su šiuo žodžiu pasikeitė. Pabandžiau jį surasti “Aiškinamąjame žodyne”, tačiau man nepasisekė. Truputį patyrinėjus paaiškėjo, kad neteiktini žodžiai yra pateikiami atskirai, paprasto html dokumento pavidalu. Nustebau, kad sąrašas toks neilgas ko gero mažiau nei 100 žodžių. Šiame sąraše ‘hostas’ jau yra – dabar jį siūloma keisti “pagrindiniu kompiuteriu”. Geriau negu prieš porą metų, bet vis dar pernelyg didelis griozdas, kad galėtų ‘hostą’ išstumti iš profesinio žargono. Mano nuomone, čia yra vienas iš tų atvejų, kai arba teks susitaikyti su svetimybe, arba protingai parinkti trumpą ir aiškų naujadarą. Senojoje diskusijoje buvau pateikęs ir nedrąsų pasiūlymą – pasinaudojant reikšmine žodžio “pagrindinis” šaknimi suformuoti naujadarą, tarkim “pagrindys”. Jeigu vietoj ‘prezentacijos’ prigijo ‘pateiktis’, mano pasiūlymas taip pat turi šansų.
Skaitydamas paskutines Valstybinės lietuvių kalbos komisijos naujienas, susidariau įspūdį, kad komisija pamažu nuleidža rankas ir įsileidžia tarptautinius žodius, kuriuos iki šiol bandė keisti. Taip ’serveris’ nuo 2007-01-16 tapo pagrindiniu teikiamu terminu, o ‘tarnybinė stotis’ tapo sinonimu. Kiek anksčiau ‘failas’ įgijo daugiau mažiau lygias teises su ‘rinkmena’. Dėl serverio sutinku, nes ‘tarnybinė stotis’ – pernelyg ilgas ir nepatogus terminas. Tačiau, ‘failo’, mano nuomone, įsileisti nederėjo, nes ‘rinkmena’ jį pakankamai gerai keičia. Deja, gali būti, kad ‘failas’ tiesiog spėjo pernelyg giliai įsišaknyti prieš pasiūlant naująjį terminą.
Neteiktinų žodžių sąraše trumpai jį peržvelgęs radau ir tikrai gerų žodžių, ir gana kvailų pasiūlymų. Tarkim žodžio ‘apgreidas’ (iš ang. ‘upgrade’) keitimas ‘plėtotė’. Žinoma, tai geriau, nei kitas siūlymas – ‘naujovinimas’, tačiau man ‘plėtotė’ labiau asocijuojasi su Firefox `extension`, Operos `widget`arba Winamp’o ‘plug-in’, tuo tarpu žodį ‘upgrade’ būčiau labiau linkęs keisti ‘atnaujinimu’. Tiesa, šiuo žodžiu jau verčiamas žodis ‘update’… Galbūt jūs turite geresnių minčių?

Pabaigai

Bendrai žvelgdamas tiek į neteiktinų terminų sąrašą, tiek į naujausius kalbos komisijos nutarimus, matau teigiamus požymius – vis daugiau teikiama dėmesio terminų patogumui, paprastumui ir suprantamumui, ne tik aklai žiūrima kalbos taisyklių. Džiugu matyti tokias tendencijas.
Baigdamas šį straipsnį norėčiau visus pixel.lt skaitytojus paskatinti garsiau reikšti savo nuomonę šiais klausimais. Kalbą iš tiesų kuria tie žmonės, kurie ją vartoja, o ne kalbininkai savo kabinetuose.

Šiame straipsnelyje trumpai aprašysiu, kaip pasinaudoti dinaminių DNS paslaugomis – domeno priskyrimą dinaminiam IP. Konkrečiai kalbėsiu apie www.no-ip.com ir Ubuntu operacinę sistemą, bet šios paslaugos prieinamos ir Windows bei MacOS vartotojams.
Pirmiausiai, jei dar neesate prisiregistravę No-IP.com, padarykite tai.

Sistema atsiųs jums patvirtinimo laišką, kuriame paspaudę nuorodą patvirtinsite, kad norite naudotis No-IP paslaugomis.

Prisijunkite prie sistemos ir paspauskite Add prie Hosts / Redirects.

Įrašykite betkokį subdomeno pavadinimą ir pasirinkite vieną iš siūlomų domenų. Aš pasirinkau hopto.org. Puslapio apačioje paspauskite Create Host.

Dabar jums reikės įdiegti klientą. Su Ubuntu viskas labai paprasta – atsidarykite terminalą ir įvykdykite komandą “sudo apt-get install no-ip”.

Įdiegę programą paleiskite “sudo no-ip -C” ir sukonfiguruokite klientą. Manęs jis tik paklausė No-IP prisijungimo duomenų, ir paklausė ar norėčiau kad programa kaip nors praneštų, atlikusi IP atnaujinimą. Atsakiau kad nenoriu.

Štai ir viskas. Nepriklausomai nuo IP pasikeitimų dabar visuomet galiu pasiekti savo kompiuterį per ****.hopto.org. Kiekvieną sykį pasikeitus IP, No-IP klientas atnaujina įrašą DNS serveryje, todėl kompiuteris visad pasiekiamas.

Taigi atėjo ilgai lauktos atostogos ir atsirado laiko visokiems ekspermentams apie kuriuos galvojau jau senai, bet taip ir neprisiruošdavau atlikiti. Nesenai rašiau apie pažintį su Ajax, o šiandien pakalbėsiu apie pirmosios savaitės įspudžius naudojantis Ubuntu. Jau senokai buvau paštu atsisiuntęs Ubuntu 5.10 Breezy Badger CD, taigi beliko imtis darbo.
Pirmiausiai prasivaliau dalį uždgrūsto savo seno gero 700mhz Duron kompiuterio disko (Linux paskyriau apytikriai 3.5 Gb). Tuomet atsispausdinau erneto “Kaip instaliuoti Ubuntu 5.10″, tris kart nusispjoviau per kairį petį ir ėmiausi darbo. Pradžioje nugasdino prognozė, kad diegimui prireiks 6-10 val, jei kompiuterio procesoriaus dažnis yra 1.2Ghz (maniškis beveik puse gigaherco silpnesnis), bet autorius matyt teisingai spėjo, kad naujokui procedūrą teks kelis kart pakartoti Iš trečio bandymo įdiegiau sistemą per maždaug 1.5 valandos.

Gerą įspūdį paliko diegimo vedlys – paprastas, suprantamas, be nereikalingos kosmetikos ir panašių dalykėlių. Sistema, galima sakyti, “fool-proof” – klaidoms vietos beveik nėra. Na nebent disko skirsnių tvarkymo dalyje galima pridirbti nesamonių, jei tikrai prastai susigaudai kompiuteriuose. Tiesa, “karo lauko bandymuose” man viskas net du kartus pakibo, kai vedlys pareiškė, kad negali nuskaityti disko, mat šis sugadintas. Kadangi abu kartus naudojau skirtingus naujus orginalius diegimo diskus, nusprendžiau, kad problema – mano sename Teac 40x skaitytuve, tarnaujančiame jau kokius 6 metus. Šiek tiek nustebau, nes per tuos metus nė karto nebuvo kilę su juo problemu – buvau netgi ėmęs jį vadinti “neužmušamu” . Trečią kartą pasinaudojau Nec CD-RW įrenginiu ir šį kartą viskas praėjo be problemų. Veikiau pagal instrukciją, tik disko dalijimo dalyje teko elgtis kitaip, nes “vedantis dalijimas” kažkodėl nenorėjo veikti.

Po maždaug 4.5 valandos darbo ekrane įsižiebė Ubuntu “welcome” langas. Įvedžiau prisijungimo vardą ir slaptažodį ir pagaliau patekau į savo pirmąją linux instaliaciją. Buvau prisiskaitęs apie sunkumus su aparatūrine įranga, todėl nusiteikiau kad dar teks ilgokai padirbėti iki viskas veiks prideramai. Ir buvau gerokai nustebintas, kai viskas ėjo kaip per sviestą – vaizdo, garso posistemiai, tinklo plokštė, vaizduoklis buvo atpažinti automatiškai, kaip ir per USB prijungtas skaitmeninis fotoaparatas Olympus. Tik daugiafunkcinis spausdintuvas – skeneris Samsung SCX-4100 kėlė problemų. Nieko nuostabaus – ir Windows aplinkoje teko dėl jo sugaišti visą pusdienį. Ubuntu irgi nelabai norėjo jį pripažinti, bet tikriausiai todėl, kad pradžioje nuėjau neteisingu keliu – ėmiausi ieškoti patarimų internete, užuot pabandes iš gamintojų tinklapio parsisiųsti valdiklį. Tiesa, kai galiausiai parsisiunčiau jį, teko ilgokai pavargti kol supratau, kaip Linux aplinkoje vyksta valdiklių diegimas.

Susitvarkęs su aparatūra ėmiau žvalgytis toliau. Turiu pasakyti, kad pasijaučiau tikras nežiniukas, nors prie kompiuterio sėdžiu jau kokius 12 metų. Programų, atnaujinimų diegimas, sistemos nuostatų derinimas – viską teko daryti bandymų ir klaidų keliu (keletas bandymų pasibaigė tuo, kad teko iš naujo įdiegti visą sistemą ). Ir dabar, po savaitės, vis dar jaučiuosi kaip visiškas naujokas, baisoka judinti naujus dalykus. Bet pati aplinka paliko gerą įspūdį. Nemėgstu didelių, apkrautų aplinkų, tokių kaip Windows XP ar ypač būsimoji Vista, todėl gražus ir lengvas Ubuntu vaizdas ir greitas darbas man tikrai daro gerą įspūdį. Manau kad kompiuteryje taip pat likusi Windows XP netruks apsitraukti dulkėmis

Kai pirmą sykį išgirdau apie Ajax, tai atrodė kažkas keisto, egzotiško ir, ko gero, labai sudėtingo. Sudėtingos šiai technologijai sukurtos bibliotekos šį įspūdį tik sustiprino, tačiau kai pradėjau gilintis ir domėtis, paaiškėjo, kad taip tikrai nėra. Man labai patiko Rasmus’ 30 second Ajax Tutorial, kuriuo ir remsiuosi šiame straipsnelyje. Kas mane pažįsta, žino, kad stengiuosi vadovautis šūkiu keep it simple – į viską žiūrėti kuo paprasčiau. Taigi čia pabandysiu pateikti paprastą požiūrį į Ajax. Čia mes nekalbėsim apie Ajax bibliotekas, tokias kaip SAJAX, XAJAX ir pan. Kalbėsime apie keletą JavaScript’o eilučių, kurios sudaro pačią technologijos esmę.

Kaip rašo vikipedija, Ajax (Asynchronous Javascript and XML) technologija naudoja šių technologijų kombinaciją:

• XHTML (ar HTML) ir CSS informacijos pateikimui.
• Dokumento Objektinį Modelį (DOM) bei JavaScript kalbą dinamiškam vaizdavimui bei interaktyvumui
• XMLHttpRequest objektą asinchroniniam duomenų apsikeitimui su serveriu.
• XML dažnai naudojamas kaip duomenų mainų tarp serverio ir kliento formatas, bet čia viskas priklauso nuo programuotojo pasirinkimo – galima naudoti ir paprastą tekstą, ir HTML, ir bet kurį kitą formatą.

Ko gero ir šis paaiškinimas gali nuskambėti komplikuotai, todėl nedelsdamas parodysiu paprastutį pavyzdį, kaip viskas veikia praktikoje. Pirmiausiai JavaScript’as:

function createRequestObject() {
  var ro;
  var browser = navigator.appName;
  if (browser == “Microsoft Internet Explorer”) {
    ro = new ActiveXObject(“Microsoft.XMLHTTP”);
  } else {
    ro = new XMLHttpRequest();
  }
  return ro;
}
var http = createRequestObject();function sndReq(action) {
  http.open(‘get’, ‘rpc.php?action=’+action);
  http.onreadystatechange = handleResponse;
  http.send(null);
}

function handleResponse() {
  if (http.readyState == 4) {
    var response = http.responseText;
    var update = new Array();

    if (response.indexOf(‘|’ != -1)) {
      update = response.split(‘|’);
      document.getElementById(update[0]).innerHTML = update[1];
    }
  }
}

Pirmoji funkcija sukuria užklausimo objektą, antroji skirta užklausos siuntimui į serverį, o trečioji interpretuoja iš serverio gautus duomenis.
Norint paleisti šią Ajax mini ‘biblioteką’ į darbą tereikia tiesiog įterpti šį kodo gabaliuką į html dokumentą ir onclick atribute ar tiesiog nuorodoje kreiptis į sndReq() funkciją. Pavyzdžiui štai taip:

  [valio]

Tokia nuoroda reiškia, kad kai kas nors paspaus šią nuorodą, neperkraunant puslapio į serverį bus nusiūsta tokia užklausa: rpc.php?action=alio
Dabar tereikia sukurti tokį rpc.php, kuris priimtų ir suprastų tokią užklausą, bei gražintų kažkokią informaciją. Pavyzdys galėtų būti štai toks:

switch($_GET[‘action’]) {
        case ‘alio’:
                / darom kažką rimto /
                echo “alio|alio tekstas”;
                break;
}
?>

Tai labai paprastas pavyzdėlis – iš tiesų rpc.php gali atlikti aibę užklausų į duomenų bazę, matematinių skaičiavimų ir gražinti rezultatą, atsižvelgdama į pateiktą užklausą – viskas priklauso nuo programuotojo poreikių.
Grąžintą atsakymą interpretuoja handleResponse() funkcija. Šiuo atveju pasirinktas paprastas vertikaliu brūkšniu sustaidyto teksto formatas, tačiau lygiai taip pat tai galėjo būti XML, HTML ar dar kažkas… Ši konkreti funkcija atpažįsta suskaidyto teksto dalis ir pirmąją interpretuoja kaip html elemento id, o antrąją – kaip to elemento vidinį HTML turinį. pavyzdžiui jei turime tokį kodą:

tai įvykdžius pavydzinę užklausą šis kodas pasikeistu štai taip:

alio tekstas

ir visa tai vyksta dinamiškai, neperkraunant viso puslapio.

Štai ir visas pagrindas. Visa kita yra tiesiog piramidės statymas ant šių pamatų – užklausos gali būti žymiai sudėtingesnės, jų apdorojimas, rezultatų pateikimas – visą tai riboja tik programuotojo fantazija. Bet pagrindą sudaro štai šios kelios eilutės. Todėl prieš aklai naudojant didžiules Ajax bibliotekas labai rekomenduoju pagalvoti – galbūt jums reikia tiesiog keleto paprastų funkcijų? Ajax iš tiesų yra labai naudingas ir galingas įrankis – padeda sutaupyti duomenų srautą, paspartinti internetinių sistemų veikimą. Bet, kaip ir visos kitos technologijos, tai nėra panacėja, tinkanti visiems gyvenimo atvejams. Ajax turi daug privalumų, bet jai nesvetimi ir trūkumai – pavyzdžiui, Ajax paremtos sistemos labai nesvetingos paieškos variklių atžvilgiu, nėra galimybės duoti kolegai nuorodą į tiksliai reikalingą vietą ir pan. Per dažnas Ajax vartojimas gali privesti prie anekdotinių situacijų: vienas žmogeliukas omnitel.php naujienų grupėje klausė, kaip su Ajax pakeisti visą dokumento body. Niekaip nesuprantu kam šiuo atveju reikia naudoti Ajax, jei galima tiesiog perkrauti puslapį – rezultatas bus tas pats. Taigi, tiesiog draugiškas perspėjimas – jauskite saiką

Kaip tinklapių kūrėjas, negalėjau neperskaityti asterisk straipsnio Už gražų kodą. Deja, gažus kodas – toli gražu dar ne viskas, kaip kažkas pastebėjo komentaruose. Kaip pavyzdėlį paimkime tinklalapį su ‘gražiu kodu’ – ZipFM. Kodą validatorius sukramto be problemų, tačiau jų nemažai kyla vos pabandžius atidaryti tinklapį. Laukiau lygiai 5 minutes, bet tas grožis man iki galo taip ir neatsidarė. Nežinau, gal čia kaltas Tako (atsiprašau, dabar jau ‘Zebra’) bazinis internetas, dienos metu tikrai nepasižymintis dideliu greičiu, bet kažkodėl esu tikras, kad tikrai nedaugelis interneto vartotojų Lietuvoje turi didelės spartos interneto linijas (geek’ai nesiskaito ).

Bet tiek to, pirmiausia pasižiūrėkime, koks gi tas kodas, kurį validatorius pripažino be priekaištų. Nieko nuostabaus – tik 21 eilutė, iš kurių 14 sudaro head blokas. Štai šis kodas:

http://paste.lt/paste/bddbee7308d43ffdb0d46e8c664e6561

Ką gi mes čia turim? O gi seną pažįstamą – frames. Tai jau galime vadinti pirmąja rimta problema, net nepažvelgus į patį puslapio vaizdą. Kodėl? Šiame straipsnyje pateikiama dešimt bene didžiausių frames keliamų accessibility (nerandu lietuviško atitikmens, bet toliau vadinsiu tai ‘patogumu’) problemų. Pradedant nuo to, kad Back, Refresh, PageUp ir PageDown mygtukai dažnai veikia ne taip kaip tikimasi ir baigiant prastais santykiais su paieškos varikliais.
Ir tai tik pradžia…
Antra rimta patogumo problema – griozdiškas flash puslapio viršuje. Ką ten viršuje – jis užima didesnę pusę naršyklės lango mano 1024×768 raiškos vaizduoklyje. Padidinus raišką santykis kiek pagerėja, bet paaiškėja, kad tinklapis vis tik kurtas 1024×768 raiškai, nes ją padidinus dešinėje lieka didelis baltas plotas. Tai verčia susimąstyti. Ir dėl to, kad šitas griozdas užsikrautų, aš laukiau 5 minutes. Ne dėkui, juo labiau kad vienintelės to daikto atliekamos funkcijos – elementarus meniu.
Žvilgtelėkime į kodą, kuriuo šis flash įterpiamas:
http://paste.lt/paste/cabf1a10a055b4dac1e771f608b91f99

Validatorius pasimetęs, nes nedeklaruotas doctype. Kai rankutėm nurodau, kad doctype yra HTML 4.01 Transitional, klaidų neranda. Šaunu, bet jei į 17 eilučių kodo dar būtų privelta klaidų, būtų jau visai prastai. Tiesa, dėl įdomumo dar patikrinau su XHTML 1.00 Strict – 53 klaidos, dauguma susiję su tuo, kad HTML žymos parašytos didžiosiomis raidėmis. Ką galima pasakyti apie kodą? Beveik nieko – flash įterpiamas naudojant javascript’a, taip pat čia pridėtas Google Analytics kodas – kiek keista, kad pačiame puslapio viršuje – aš stengiuosi dėti jį į galą, kad dirbdamas savo darbą netrukdytų vartotojams naudotis tinklapiu – dabar tenka laukti, kol skaitliukas nusiųs informaciją, o tai kartais užtrunka.
Dabar klaikioji dalis – pagrindinio rėmelio freimas. Pasižiūrėkite čia. Pirmiausia apie validatorių – 96 klaidos su HTML 4.01 Transitional, kurį nurodo patys kūrėjai (apie 562 klaidas tikrinant su XHTML 1.0 Strict nekalbėsim – tikrinau tik dėl smalsumo). Bet klaidų kiekis dar ne viskas, kaip minėjo kolega, aklai vaikytis validumo yra kvaila, nors naudojamas doctype šiaip leidžia labai daug. Panagrinėkime klaidas atidžiau. Pirmoji kyla dėl ne visai tvarkingai įterpto javascript’o. Aš asmeniškai laikausi pozicijos, kad javascript’us verta laikyti atskiruose failuose – tuomet ir dėl validatoriaus netenka galvos sukti, ir galima skriptą panaudoti keliuose puslapiuose nekopijuojant viso kodo, ir taisymas palengvėja. Bet jei jau nusprendėte dėti skriptą tiesiai į kodą – apgaubkite jį html komentaro ženklais ir nekils validumo problemų. Štai taip:
http://paste.lt/paste/ba1dda67052e37a33e15a13890cddd47

Taigi, žvelgiame toliau, ir matome table-based layout’ą. Man jau darosi gaila žmogaus, kuriam teks šį kodą taisyti. Naudojamas neegzistuojantis lentelės height atributas, toliau visa šūsnis praleistų paveikslėlio alt atributų. Nesuprantu, negi taip sunku prirašyti ten porą žodžių? Tai pagerintų puslapio informatyvumą žmonėms, naudojantiems screenreaderius ir panašią techniką. Vėliau vėl seka problemos dėl javascript (netgi pamirštama naršyklei nurodyti, kad tai – javascript’as). Daugybė pamirštų kabučių, sumaišyta tag’ų tvarka ir taip toliau… Kodui labai toli iki švaraus ar gražaus, o apimtis irgi didoka – 18,81 KB. Nelabai supratau, kam ten iš viso įtrauktas css failas, nes, kaip labai būdinga table based layout’ams, kodas mirga marga nuo font tagų ir pačiuose elementuose aprašomų stilių. Pabandykit jūs dabar pakeisti tarkim žodžių Zip FM salotinę spalvą į oranžinę. Visame puslapyje. Tai tikrai užtruktų, ir ko gero ne vieną valandą…
Apibendrindamas galiu pasakyti tik tiek – šis puslapis – puikus pavyzdys iš serijos “kaip nereikėtų daryti”. O MediaPro – gal ir geri dizaineriai, bet kalbant apie tinklapius, jų darbo technika ir kokybė atsilieka geru penkmečiu.
Pabaigai – keletas mano patarimų:

1. Jokių frames – tiek patogumo, tiek SEO požiūriu tai labai prastas pasirinkimas
2. Lentelės skirtos lentelinių duomenų atvaizdavimui, o ne tinklapio sturktūrai.
3. Pamirškite font tagą – tam yra css
4. style=”” taip pat patartina vengti – turinį reikia atskirti nuo išvaizdos aprašymų, todėl visi stiliai turėtų būti aprašyti atskirame css faile.
5. Javascript’us irgi geriausia laikyti atskirame faile, o jei tai neįmanoma, reikia pridengti juos HTML komentarų žymėmis. Nepamirškite naršyklei nurodyti skripto tipo.
6. Dideli flash intarpai yra blogis.
7. Aklai laikytis validumo nėra reikalo, bet standartai buvo sukurti ne be reikalo, todėl protingai jų prisilaikant, galima sutaupyti nemažai laiko, ypač jei kodą reikia taisyti praėjus ilgesniam laikui.
8. Ir svarbiausias patarimas – tinklalapis kuriamas ne meno parodai, ne validatoriui ir ne paieškos varikliui (na, čia būna ir išimčių), o žmogui – vartotojui, todėl patogumas turėtų būti svarbiau už neeilinį dizaino sprendimą ir įspūdingą vaizdą.