Pavasaris – toks metas, kai visi, pažvelgę į per žiemą užgyventą pilvuką, staiga nusprendžia, kad laikas pradėti sportuoti :) Šiais metais prie tos kompanijos prisijungsiu ir aš. Sporto šaka, tiesa, kiek netradicinė, bet nuo 2016 metų įtraukiama į Olimpinių žaidynių programą  ir užusieniuose pakankamai populiari.

Kodėl būtent golfas? Pirmiausiai – todėl, kad prisišnekėjau :) Pernai teko sudalyvauti įmonės išvykoje į Sostinių golfo klubą ir išmėginti, kas tai per žvėris. Patiko, tad ėmiausi žvalgytis, kiek kainuoja inventorius. Lietuvoje – brangokas, tad užklausiau artimųjų Anglijoje, kokios kainos ten, modernaus žaidimo tėvynėje. Gerokai pigiau, ypač jei perki padėvėtą komplektą, tad įrašiau į savo pirkinių “kai bus atliekamas litas” sąrašą ir tiek. Bet artimieji nusprendė, kad man “laikas pajudėti”, todėl per gimtadienį mano užgyventą turtą papildė masyvus krepšys su golfo lazdomis…

Kita priežastis – turiu chroniškų problemų su sąnariais, ir golfas yra vienas iš nedaugelio žaidimų, kurie juos pramankština per daug neapkraudami. Iš esmės toks aktyvus pasivaikščiojimas gryname ore, karts nuo karto smagiai pamojuojant rankomis ;).

Aikštynai

Turint inventorių, teko pradėtis domėtis vieta. Savam kieme golfo nepažaisi, nebent tas kiemas – kelių hektarų ploto, ir specialiai įrengtas. Kalbant rimtai, golfas žaidžiamas specialiuose aikštynuose, o jų Lietuvoje ne tiek ir daug – be jau minėtų “Sostinių” netoli Vievio, dar yra “Europos centro” klubas ir “The V golf club” prie Vilniaus, “National Golf Resort” pajūryje ir 9 duobutes (pilnas aikštynas turi 18 duobučių) turintis  ”Elnio” klubas šalia Kauno, Lapėse. Dar vienas aikštynas šiuo metu statomas netoli Druskininkų.

Man, kauniečiui, patogiausia pasiekti “Elnią”, tad jame ir žadu pradėti savo “karjerą”. Klubas veikia kasdien nuo 10.00 iki 20.00, tad pamosuoti lazda galima ir ištaikius gražų vakarą po darbo, ne tik savaitgalį. Žaidimui treniruočių lauke registruotis nereikia, o pagrindinai laukai kol kas šiaip ar taip ne mano nosiai.

Jei norisi pilno, 18 duobučių aikštyno, artimiausias toks yra “Sostinėse”. Aikštynas ten mano, pradinuko, nuomone – tikrai neblogas, bet štai privažiavimas – prastokas. Gerą kelio galą reikia pavažiuoti gan prastu žvyrkeliu. Buvau ten darbo dieną, tad žmonių buvo nedaug – savaitgalį užimtumas turėtų būti didesnis.

Kainos

Golfas man visad atrodė brangus ir prabangus sportas. Iš tiesų – užsiimant tuo rimtai išlaidos netrunka išaugti – lazdos, kamuoliukai, narystė klube… Bet pradinukiškas lygmuo yra visiškai prieinamas: pvz. ‘Elnio’ klube žaidžiant treniruočių lauke mokėti reikia tik už kamuoliukus (10 lt už 34; 15 lt už 68), jei neturi lazdos, klubas ją tau išnuomos už 5lt. Taigi išbandyti žaidimą kainuoja pigiau, nei pažiūrėti filmą kino teatre :-)

Tiesa, toliau treniruočių lauko pradinukui patekti nepavyks. Prieš pradedant žaidimą rimtose duobutėse teks išlaikyti specialų egzaminą ir gauti ‘žalią kortelę’. O tam reikia išmokti golfo taisykles ir etiketą, bei bent šiek tiek įvaldyti smūgiavimo techniką. ‘Elnio’ klube šis procesas kainuos apie 270 lt : 200 lt už kursus ir 70 lt už egzaminą.

Turėdamas ‘žalią kortelę’ jau gali žaisti pilną, 18 duobučių žaidimą. ‘Elnio’ aikštyne tai reiškia du kartus pereiti per visas duobutes ir kainuoja 80 lt, tuo tarpu ‘Sostinėse’ – iki 150 lt.

Kalbant apie inventorių, kainos – labai įvairios. Gero gamintojo viena lazda gali kainuoti brangiau, nei mažiau žinomo – visas komplektas. Lietuvoje pigiausias mano matytas komplektas kainavo apie 550 lt, ebay galima surasti ir mažiau nei 100 svarų kainuojančių rinkinių. Tiesa, ebay geriau nesusigundyti pigiau parduodama gero gamintojo produkcija, nes ji greičiausiai bus padirbta. O pradedančiajam juk užteks ir paprastesnio varianto.

***

Tai tiek pastebėjimų pradžiai – kitą savaitę planuoju savo lazdas išbandyti ‘Elnio’ treniruočių lauke, tada bus ir naujų įspūdžių.

Paleidus naršyklė iš karto pasiprašo Facebook paskyros prisijungimo duomenų – jei neturi, RockMeIt – ne tau. Iš karto prisijungus paprašoma viso debesies leidimų – ko gero viskam, ką įmanoma daryti per Facebook API. Taigi ši nartšyklė tikrai  netiks tiems, kam tenka savo kompiuteriu su kuo nors dalytis.

Bendras vaizdelis – labai pažįstamas Google Chrome vartotojams. Nenuostabu – juk RockMeIt ir pagaminti ant to paties pagrindo – atviro kodo Chromium naršyklės.

RockMeIt kūrėjai pridėjo keletą papildomų elementų – pagrindinis meniu persikėlė ten, kur gyvena Firefox sistemoje – kairiajame viršutiniame lango kampe. Po juo atsirado mygtukas su mano paties nuotrauka – ten galima parašyti ant savo Facebook sienos, arba atnaujinti Twitter statusą. Galima pridėti ir savo buvimo vietą.

Šalia adreso laukelio atsirado “Share” mygtukas, leidžiantis nuoroda pasidalinti su Twitter sekėjais ir Facebook draugais. Labai šauni funkcija, tiesa, nesupratau, kodėl dalinantis per Twitter nuorodos trumpinamos me.lt tarnyboje ir neradau kaip tą pakeisti. Kodėl noriu pakeisti? Todėl kad turiu nuosavą tarnybą ir mėgstu ja naudotis, be to, nepasitikiu tarnyba, kurios pagrindinis puslapis neužsikrauna.

Pabaigai pasilikau svarbiausius atnaujinimus – dvi ekrano šonuose atsiradusias juostas. Kairėje rodomi Facebook draugai ir galima su jais šnekėtis, dešinėje – pamatyti Facebook ir Twitter atnaujinims, bei pagal poreikius pridėti kitus RSS srautus. Sąsajos patogios, tiesiai iš jų galima parašyti atsakymą, komentarą.

Vienintelis kol kas užkliuvęs trūkumas – juostos iš abiejų šonų suvalgo po kokius 30 px, o mažame ekrane – tai didelis trūkumas. Ir šios problemos sprendimas – toli gražu ne elegantiškas. Juostas galima paslėpti, bet tuomet iš naujo jos pasirodo tik panadojus klavišų kombinaciją. O labai norėtųsi, kad jos sureaguotų į priartėjusią pelę ir iššoktų pačios.

O toliau – puikiai pažįstama ir mėgastama Chrome sąsaja. Kol kas įspūdžių tiek, pažiųrėsim, ar išlys kokių nesklandumų per artimiausias dienas.

Visuotinių diskusijų ir prasivardžiavimų fone tokia nuomonė gali nuskambėti keistokai, bet esu tikras, kad nemaža dalis visuomenės galvoja taip pat. Ir galvotų dar didesnė, jei viso reikalo taip neišpūstų žiniasklaida. Jei eitynes rengtų bet kuri kita nedidelė visuomenės grupė – kad ir krišnaitai, niekas nekreiptų ir dėmesio. Jie ir šiaip kiekvieną savaitgalį po Laisvės Alėją su būgnu vaikšto, ir niekam tai nekliūva. Kažin ar kada nors žiniasklaida iš viso apie tai užsiminė. Tiesą pasakius, net neesu tikras ar ten tikrai krišnaitai – kažkur kažkada nugirdau juos taip vadinant.

Nelabai man suprantamas ir asmeniškai priimtinas tas homoseksualumas. Jei kažkas pradėtų kibti, ko gero gerokai supykčiau. Bet kol jie tuo užsiima savame rate, su bendaminčiais, I couldn’t care less. Tas pats ir su eitynėmis – na, susirinks sava “chebra”, pereis miesto gatves ir tiek. Kaip su tuo būgnu savaitgalį – eidamas pro šalį gal ir pakraipysiu galvą, o šiaip – man nei šilta, nei šalta.

Kažkur skaičiau gėjų sulyginimą su narkomanais  - štai surenkim tada ir narkomanų eitynes. Gerbiamieji, nikotinas irgi yra narkotikas, bet kažkaip niekas nesipiktina gatvėje einančiu rūkoriumi, kol dūmų nepradeda į akis pūsti. Homoseksualai narkomanams įstatymiškai buvo prilyginami Tarybų Sąjungos laikais. Dabar turim liberalesnius įstatymus, kuriuos mūsų pačių išrinkta valdžia priėmė. Tai ir gerbkim juos, arba spauskim valdžią juos pakeisti.

Iš kitos pusės, pritariu R. Petrausko prašymui šias eitynes uždrausti. Dėl saugumo. Juk ir skrydžiai atšaukiami, jei yra įtarimų, kad gali būti vykdomas teroristinis išpuolis. Būtent įtarimų, o ne įrodymų, kurie leistų organizatorius sulaikyti, pateikti kaltinimus ir taip toliau. Sakot, stiprinkim apsaugą? Kai žiniasklaidos dėmesys ir žymių “galvų” diskusijos taip įaudrino aistras, ir visa armija gali nepadėti. O jei prokuroras nesiimtų veiksmų, vėliau jam tektų atsiimti už tai, kad neužkirto kelio galimoms riaušėms, nors turėjo informacijos, kad tokia grėsmė yra.

O garsiausiai rėkiantys homofobai turbūt nesuvokia, kad taip tik daro nemokamą reklamą tam požiūriui, kurį stengiasi užgniaužti. Imkit pavyzdį iš Bažnyčios, kuri turi tvirtą nuomonę, bet ją išreiškia tik tada, kai jos klausia, o ne šaukia į visas puses. Esu įsitikinęs, kad šiuo atveju ignoravimas būtų pati geriausia politika.

Paskutinėmis savaitėmis pas vienątokį ir Martyną prirašiau tris kibirus komentarų autorių teisių klausimais. Rašiau rašiau ir pagalvojau, kad derėtų tas visas  mintis sudėti į vieną tekstą.

Manau, kad nepriklausau nei vienai iš kraštutinių grupių – nesu prisiekęs piratas, bet ir nepritariu autorių teisių turėtojų dabartinei politikai. Taigi mano pozicija turėtų būti kažkur per vidurį, o į kurią pusę krypstu labiau – spręsti jums. Dirbu kūrybinį darbą kūrybinėje industrijoje, taigi apie autorių teises žinau ne iš nuogirdų, susiduriu su tuo gan dažnai.

Paimsiu pavyzdį iš Džiugo ir mintis dėliosiu punktais, pažymėtais ženkleliu § (tikiuosi jis manęs už tai į teismą nepaduos, juo labiau kad idėjos autorystę aš jam priskiriu). “Kapeikų” iš tiesų yra daugiau, bet šiam rašiniui užteks ir šių – bus proga prie šios temos dar sugrįžti. Taigi.

§1. Pirmiausiai, tai manau kad dabartinę autorių teisių sistemą vadinti autorių teisėmis – visai nemenkas pasityčiojimas. Kurios dalies iš viešai išleidžiamų tekstų, muzikos kūrinių, vaizdo siužetų teisės iš tiesų priklauso tikrajam tų kūrinių autoriui? Fiziniam asmeniui, be kurio tas kūrinys iš tiesų nebūtų buvęs sukurtas. 10 procentų? 5 ? Nemanau, kad daugiau, jei žvalgysimės į komercinės kultūros padangę. Ten kur baigiasi komerciniai interesai – situacija kita, bet apie tų autorių teises diskusijos nevyksta, o ir jiems patiems šios nelabai rūpi. Tuo tarpu komerciniuose projektuose kūriniai dažniausiai kuriami autorinių sutarčių, perduodančių visas įmanomas teises kažkokiam juridiniam asmeniui, pagrindu. Taip, autorius gauna sutartą vienkartinį atlyginimą, bet tuo jo interesai šitoje rinkoje ir baigiasi – toliau jau viskas – leidėjo ar studijos rankose. O šioms rūpi tik pelno eilutė finansinėje ataskaitoje.

Tikrai nesakau, kad autorių teises ginantys įstatymai yra nereikalingas blogis. Jie reikalingi, tačiau juos kuriant buvo padaryta keletas esminių klaidų. Pirmoji – leidimas autorių teisių turėtoju tapti juridiniams asmenims, antroji – neprotingai ilgas autorių teisių galiojimo laikas. Ši sistema kūrybinėse industrijose sukūrė “didžiuosius žaidėjus”, kurie savo per ilgus veiklos metus sukaupto portfelio dėka be didelių problemų galėtų pragyventi ir vien iš pajamų,  gaunamų už prieš pusšimtį metų sukurtus ir išleistus kūrinius. Tai – įmonės, o ne autoriai tiesiogiai. Šie jau kadaise gavo savo honorarus, ir į tolimesnes pajamas nebepretenduoja. Tik tikrai garsūs ir pripažinti autoriai šioje situacijoje gali išsiderėti geresnes sąlygas. Bet jei esi pradedantis  - pamiršk. O pasirinkimo tu neturi, nes smulkios leidyklos, gyvenančios tik iš naujai išleidžiamų darbų neturi galimybių bent apylygiai konkuruoti su milžinais. Taigi nenuostabu kad didieji žaidėjai garsiausiai rėkia, gindami savo sočią ir patogią egzistenciją.

Viena iš pradinių autorystės apsaugos idėjų buvo 14 metų apsauga + dar 14, jei praėjus pirmajam terminui autorius vis dar gyvas.  Tarkim, kad tokia sistema veikia iš tiesų, o autorių teisių objektu gali būti tik tikrasis kūrinio autorius. Iš per beveik 30 metų gautų pajamų už savo kūrinius autorius, jei jo kūrinai buvo ne visiškai beviltiški, uždirbs tikrai pakankamai pinigų, kad nesijaustų apvogtas, jei po to jo kūrinai išleidžiami be tiesioginės finansinės naudos jam. Be to, autoriaus pyrago dalis bus didesnė, nes jis gaus finansinės naudos iš kiekvieno naujo knygos išleidimo ar kūrinio panaudojimo. Aišku tokiu pasikeitimu nebus patenkinti leidėjai, ypač stambieji – nes galios centras nuo jų pasislinks link autoriaus. Neliks galimybės sočiai gyventi iš praeities darbų, kiekvieną litą reikės užsidirbti realiu darbu, teikiant redagavimo, maketavimo, marketingo paslaugas. Leidykla taps tiesiog dar vienu paslaugos teikėju – kaip spaustuvė ir knygynas, įrašų studija ar DVD nuomos punktas. Tad apie ką iš tiesų diskutuojame – autorių teises, ar leidyklų nepasitenkinimą galimu vaidmens pasikeitimu?

§2. Antra kapeika – apie skaitmeninio turinio kopijavimą. O jei tiksliau, tai jo tiesioginį lyginimą su vagyste. Tarkim, muzikos kūrinio įrašo ar vaizdo įrašo kopijos padarymas sulyginamas su kieme stovinčios mašinos vagyste. Nesąmonė – reali analogija būtų pagal turimą pavyzdį garaže Šančiuose surinkti tikslią ir veikiančią mašinos kopiją. Taip, greičiausiai būtų pažeista nemažai patentų, bet čia tikrai ne kriminalinis nusikaltimas, numatytas Baudžiamajame kodekse.

Plačiau tęsiant analogiją, tokią mašiną turėtų būti galima įsigyti tik naują ir tik salone Ženevoje, už septynženklę sumą, ja važinėti tik gamintojo patvirtintais keliais, kiekvieną kartą atrakinant trim spynom užrakintus vartus ir pilant tik gamintojo nurodytą kurą. Tuo tarpu “made in Šančiai” kopiją būtų galima gauti už dyką, ja važiuoti visur, kur tik norisi ir kurą rinktis pagal skonį ir kišenę.  Tiesa, Šančių meistrai gal ir ne visus varžtus prisuko iki galo, sugedus remontuotis teks pačiam, o ištikus avarijai negalėsi niekuo apkaltinti gamintojo. Ir dar, sustabdžius policijai, tektų tąsytis po teismus ir mokėti baudą, bet maždaug 9,65 iš 10 pareigūnų arba neatskirs kopijos nuo tikro daikto, arba nemokės tinkamai sutvarkyti biurokratinių dokumentų ir dėvės labai žymų uniforminį megztuką.

Dabar norėčiau pasiūlyti trečią variantą – paprastesnio modelio automobilį, kurio kaina telpa į 10-20 vidutinių mėnesio atlyginimų, parduodamą artimiausiame mieste – jam tinka dauguma degalinėse parduodamo kuro, juo galima važiuoti visur išskyrus žvyrkelius ir mokamus greitkelius. O prabangųjį už pusę kainos galima įsigyti Marijampolės turguje iš savininko, kuris netrukus pirks naujesnį modelį ir nori atlaisvinti vietą garaže.

Pirmi du variantai atitinka dabartinę realią situaciją skaitmeninio turinio rinkoje. O juk būtų šaunu, jei ši veiktų panašiai kaip reali automobilių rinka – niekas ten neverkia, kad neišgalintys pirkti naujo automobilio perka dėvėtą. O skaitmeninio turinio rinkoje – rėkiama. Visu balsu. Nors realiai, aš, pavyzdžiui, naujausių JAV serialų serijų legaliai pažiūrėti negaliu – nei už dyką, nei už +- padorią kainą (padori kaina – iki keleto JAV dolerių).

a) lietuviškos televizijos rodo juos su N sezonų vėlavimu, nesilaiko epizodų tvarkos, nutraukia transliacijas vidury sezono, mėto iš vieno laiko į kitą ir kitaip nepagarbiai elgiasi su jais. Nekalbu jau apie vertimą – jei negalit padaryt kokybiškai, verčiau jau rodykit titrus + originalo kalbą, negu tokią, atsiprašant, pornografiją.

b) JAV televizijos kai kurios rodo serialų serijas savo interneto svetainėse, leidžia tą daryti hulu.com ir pan. svetainėms, tačiau viskas blokuojama geografiniu atžvilgiu.

Ir lieka du variantai – nežiūrėti visai arba naudotis megavideo/wisevid/ir pan., kurie, be kita ko dar ir nemokami…

§3. Antroji kapeika savotiškai veda prie trečios problemos. Vieno Džiugo straipsnio komentaruose buvo labai aktyviai kalbama apie “Zero 2″ atvejį, kai iš kino teatro buvo pavogtas ir torrent’uose išplatinta filmo DVD versija, dar prieš šiam pasirodant kino teatre.

Iš karto pasakau, kad, mano nuomone, taip pasielgęs žmogus yra kvailys ir vagis, už ką jis ir bus pelnytai nubaustas. Bet ir čia yra kita pusė – to įvykio priežastys. Kai skaitmeninių kopijų darymas yra nelegalus iš esmės, visos ribos išnyksta ir nebelieka suvokimo apie skirtumą tarp sąlyginai “nekalto” kopijavimo ir tikrai žalingų, piktavališkų veiksmų. Represijos visuomet didina ekstremistinių pažiūrų individų ratą.

Tuo tarpu švietimas augina švelnesnių, ne tokių radikalių pažiūrų žmones. Tik švietimas ir turi būti švietimas, o ne propaganda. Kai abi pusės pradeda propagandinį karą, prasideda tokie kuriozai, kaip istorija JAV, kai mokytoja/as nubaudė atviro kodo OS “Ubuntu” diską į mokyklą atsinešusį vaiką ir pareiškė, kad nemokamų programų tiesiog negali būti. Jei nustotume tempę virvę kiekvienas į savo pusę, iš tokio švietimo būtų daugiau naudos.

Be to čia yra ir dar vienas niuansas – suprantu, kai DVD prekyba yra nukeliama po rodymo kino teatruose pabaigos, o teisės televizijai parduodamos po to, kai išplatinamas DVD tiražas, bet niekaip nesuprantu kai vardan verslo interesų jau gatavas, sumontuotas filmas daugiau nei pusmečiui numetamas ant lentynos vien todėl, kad taip studija geriau “išlygins pinigų srautus” (“Hario Poterio” atvejis). Dovanokit, bet kai tokie interesai iškeliami aukščiau visko, studija yra pati kalta dėl nutekinimo. Vienas toks atvejis, antras, trečias, o po to jau tekinama tiesiog iš įpročio…

• Nezinau.lt – skaitau ne todėl, kad populiariausias, bet todėl kad temos beveik idealiai sutampa su mano pomegiais. Tik apie marketingą skaitineti tenka kitur.
• Marketer.lt – iš visų rašančių apie reklamą šis man kažkodėl labiausiai prie širdies.
• Nepo.lt – žmogus su nuomone, nors su ja ne visad sutinku, bet pasiginčyti visad įdomu.
• Uagadugu.blogas.lt – skeptiškas ir dažnai ironiškas žvilgsnis į Lietuvos televizijų rinką. Keep it up!
• Kalbinyko blogas – kalba yra dar viena mane dominanti sritis. Stilius – švelniai tariant kiek keistokas, bet įžvalgos tikrai įdomios.

Estafetę perimu iš Sharkeen (aišku jei teisingai atsekiau galus, bet is jos nieks nepereme).

Tiesa pasakius, buvau nusiteikęs gan skeptiškai – siužetinė linija aiški kaip ant delno, o gamybos vieta Holivudas tarsi sufleravo, kad filme bus daug lėkštų juokelių, grubaus humoro, o nemaža dalis pajuokavimų neišvengiamai suksis apie “antrą galą”. O aš jau įpusėjus filmui pradėsiu dirsčioti į laikrodį ir žvalgytis išėjimo pusėn.

Galbūt dėl tokio išankstinio nusiteikimo filmas pasirodė netikėtai neblogas. Žinoma, į rimtą kiną čia net pretenzijų nėra, bet savo žanro ribose “Vėl septyniolikos” atrodo tikrai neblogai. Nors siužetinė linija – išties šabloniška, pats scenarijus sulipdytas visai neblogai. Vieną kitą rimtesnę sceną keičia meistriškai parinkti juokeliai. Humoras – pakankamai skoningas, neperdėtas. Nevengiama ir vieno kito gašloko juokelio, bet šie tikrai nedominuoja – jų yra būtent tiek, kad filmas neatrodytų per saldus ir nutolęs nuo realybės, bet ne daugiau.

To sum up: Jei norisi linksmai praleisti vakarą, “Vėl septyniolikos” gali padėti tą padaryti, bet rimtesnių prasmių čia ieškoti neverta. Ir vienas klausimas scenarijaus autoriams. Jei nuo to laiko kai pagrindinis herojus buvo septyniolikos praslinko jau dvidešimt metų, kaip čia išeina kad jo vyriausiai dukrai, kuri buvo tuomet pradėta – dar tik septyniolika? :)

Gaila, bet tokie vakarai beveik niekuomet nepavyksta, jei bandai juos planuoti iš anksto – reikia pasiduoti impulsui, akimirkos norui.

Kai popietę pajudėjom iš namų, žinojom tik du dalykus – kad 18 val. Vilniuje mūsų laukia spektaklis, o  pakeliui dar norim užsukti į “Kibin-drive” ir paragauti išgirtų kibinų. O visa kita – sugalvosim vietoj.Taigi mūsų “gero vakaro” naujausias receptas prasideda nuo neilgos kelionės automobiliu. “Neilgos”, žinoma, yra sąlyginis terminas , bet valanda praleista automobilyje neprailgsta, ypač jei keliauji ne vienas. Neskaičiuojant trumpo “pit-stop” “Kibin-drive”, į Vilnių atvykom be nuotykių ir daugiau nei valandą anksčiau nei reikėjo.

Savo plieninį vežimą palikom Katedros aikštės pakrašty ir patraukėm į Gedimino prospektą. Žmonių – nedaug, bet gatvė neatrodo tuščia. Prie vienos kavinės lauko staliuko susimetusi linksma kompanija – kažkas brazdina gitara, o viena iš merginų šoka įmantrų šokį.

Šaltesnis vėjo gūsis nuginė į Coffee Inn’ą. Neesu didelis kavos mėgėjas, bet jei Vilniuje įsigeidžiu kavos, šis vardas mano sąraše visad pirmoje vietoje, nes jų karamelinis makijato – kol kas skaniausa mano ragauta kava.

Apsiginklavus garuojančiu vienkartiniu puodeliu vėjo nebesijaučia. Įkišom nosį į gretimą prekybos centrą, kuris garsiai skelbiasi švenčiąs gimtadienį. Tiesa, į pačias parduotuves netraukia – tiesiog apeinam ratą, paskaičiuojam “krizės ženklus” – tuščias vitrinas ir užrašus “greitai čia bus Rimi” ir traukiam toliau.

Suurzgęs skrandis draugiškai primena apie mašinoje likusius kibinus, bet juos nugali greta stovintis nežinia kada lankytas “McDonalds”. “Vienas sūrainis – ne nuodėmė” drąsiai galėtų būti jų firminis šūkis… :) Kramsnojant, stebint praeivius ir spėliojant, kokia kalba šnekučiuojasi prie gretimo staliuko įsikūrę vyriškiai priartėja ir metas traukti į teatrą.

Raudonas kilimas prie įėjimo kelia savotiškus jausmus, ypač kai jį mindai vilkėdamas toli gražu ne smokingą. Stoviniuodami foje susiradom linksmą užsiėmimą – stebėti, kas iš “grietinėlės” teikėsi pagerbti spektaklio premjerą savo apsilankymu. Suskaičiavom visų galų ministrą Oleką, wannabe prezidentą Algirdą Butkevičių, daininką Jeronimą Milių, aktorę Moniką Bičiūnaitę.

Apie spektaklį plačiau parašyti pažadėjau Miesto IQ, todėl čia tik parašysiu, kad spektaklis buvo geras, o Valentinas Masalskis ir Eglė Gabrėnaitė vaidino tikrai puikiai. Vienintelis dalykas kurio tikrai pritrūko, tai stipresnės pabaigos. Kai nusileido uždanga, supratau, kad tai jau pabaiga, bet vis neapleido jausmas, kad ji turėtų pakilti dar vienai scenai. Tikriausiai panašiai jautėsi nemaža dalis žiūrovų, nes ovacijos liovėsi gan nepelnytai greitai. Turim šiek tiek priekaištų ir parinktai muzikai, bet čia – jau detalės.

Prieš pasukdami namop dar kartelį aplankėm Coffee Inn’ą – pačiu laiku, nes už mūsų išsirikiavo eilutė. Važiuojant į Kauną išblėso paskutiniai dienos atšvaitai, o mūsų vakaras užsibaigė nekasdieniška, bet labia miela diskusija. Dar įveikiau skyrelį iš mėgiamos knygos ir užmigau įsitikinęs, kad sekmadienio vakarus reikėtų leisti būtent taip.

O slepiasi viena paprasta funkcija: galimybė tiesiogiai, be grafinės sąsajos bendrauti su tiny.lt serveriu. Šiuo metu Tiny.lt API moka tris dalykus – įdėti naują nuorodą į sistemą, parodyti jau esamos nuorodos santrumpą ir parodyti pilną duotos santrumpos adresą. Toliau – plačiau.

1. Naujos nuorodos įdėjimas. Paprasta – GET arba POST metodu kreipiatės į skriptą http://tiny.lt/api.php ir perduodate norimą sutrumptinį adresą kaip parametrą url. Pavyzdžiui: http://tiny.lt/api.php?url=http://www.liuiza.lt/kompiuteriai-ir-internetas/tinklapiu-kurimas/ponai-ir-ponios-tinylt_117/. Serveris Jums grąžins santrumpos adresą: http://tiny.lt/651650n 
2. Esamos nuorodos santrumpa. Jei serveriui pateiksite jau įtrauktą nuorodą, bus sukurta ne nauja santrumpa, o parodyta jau esama. Veiksmų seka tokia pati kaip ir pirmu atveju.
3. Pilnos nuorodos grąžinimas. Atvirkštinis procesas – jei serveriui pateiksite egzistuojančios santrumpos adresą, pavyzdžiui: http://tiny.lt/651650n, serveris grąžins pilną nuorodos adresą, šiuo atveju: http://www.liuiza.lt/kompiuteriai-ir-internetas/tinklapiu-kurimas/ponai-ir-ponios-tinylt_117/. 

Mažutis funkcijos pavyzdys:

function getTinyLt($url) {
   if (($result = file_get_contents('http://tiny.lt/api.php?url='.$url))  === false) {
        throw new Exception( "Negaliu sutrumpinti $url " );
    }
    return($result);
}

try {
    echo getTinyLt("http://www.liuiza.lt");
} catch (Exception $e) {
    echo "įvyko klaida" ,  $e->getMessage() , "\n";
}

Trumpai tariant, Tiny.lt leidžia ilgą nuorodą:

http://www.balsas.lt/naujiena/242608/lietuvos-rytas-pralaimejo-ispanijoje/rubrika:naujienos-sportas-krepsinis 

sutrumpinti iki gerokai trumpesnės:

http://tiny.lt/k43yd8m

Šiuo atveju nuoroda nuo 109 simbolių buvo sutrumpinta iki 22. Kam to reikia? Trumpomis nuorodomis lengviau operuoti, jų nesugadins automatiškai eilutes trumpinantis el. pašto klientas. Tokias nuorodas dažnai naudoja mikroblogintojai (Twitter, Blake.lt), nes jiems nuorodos trumpumas yra labai svarbus.

Be to, tokią nuorodą patogu naudoti, kai dėl vienų ar kitų priežasčių ją reikia nusirašyti ir vėl įvesti ranka – sumažėja klaidų tikimybė, be to taip patogiau ir greičiau. Šiuo atveju pavyzdys galėtų būtį žurnaluose prie straipsnių pateikiamos nuorodos.

Buvau nustebintias KMU klinikų perslonalo. Kad ir kaip būtų keista – iš gerosios pusės. Iš savo gerą pusdienį trukusio vizito turiu tik dvi neigiamas pastabas.

Pirmiausia – ilgas laukimas. Suprantu, kad mano koja nereikalavo tokio skubaus dėmesio, kaip širdies sutrikimų bei panašių negalavimų kamuojami žmonės, bet laukimas prailgo. Užsiregistruoji ir lauki, tave apziuri – vėl lauki, padaro rentgeno nuotrauka – lauki iš vis ilgai… Visos apžiūros, procedūros ir tyrimai, kuomet buvau aktyviai ‘gydomas’ truko gal valandą, tuo tarpu man Klinikose teko praleisti bene penkias. 

Iš to ilgo laukimo kilo ir antroji pastaba – televizorius laukiamajame, visą pusdienį transliavęs BTV. Jau taip laukti nuobodu, o dar iš ekrano plyšoja “Pinigų lietaus” vedėja, kuri, rodos, tuoj apsiverks, jei kokiam kvaileliui nepadovanos 300 Lt, surinktų iš kitų skambinusiųjų… Jau geriau rodytų “Animal planet”, “Discovery” arba seną gerą “Na, palauk!” kaip Šilainių poliklinikoje.

Nepaisant šių dviejų, tikrai neesminių problemėlių visa kita maloniai nustebino. Personalas bendravo šiltai, draugiškai ir mandagiai. Ne tik su manimi, bet ir su piktais, nervingais kitų pacientų artimaisiais.  Ir tai veikia – biena moterėlė po kurio laiko netgi atsiprašė registratorės, kad pikta prišnekejo nesamonių :) Net ir laukti ne taip sudėtinga, kai esi nuolat informuojamas apie eigą – priėjusi darbuotoja praneša, kad buvo iškviestas traumatologas, paaiškina, jog laukti tenka ilgiau, nes šiandien priėmime daug traumuotų žmonių.

Visada buvo paaiškinama, kokiu tikslu atliekama viena ar kita procedūra, paklausiama sutikimo. Galėjau netgi rinktis, ar leisti rezidentui atlikti tokią procedūrą, kaip skysčių ištraukimas iš sanario. Galiausiai patys gydytojai susitarė, kad mane artimiausią savo darbo dieną priimtų kelio traumų specialistas, nors jo tvarkaraštis užimtas iki pat kovo vidurio. 

Žodžiu, dedu didelį pliusą Klinikų personalui, kuris dar padidėja prisiminus kaip teko lydėti mamą į Raudonojo kryžiaus ligoninės traumpunktą. Keep up the good work!